Dirsčiojant pro rakto skylutę į sovietinės viduriniosios klasės užkulisius
Naujausioje savo knygoje apie atsitiktinio sociologo nuotykius P. Bergeris prisimena, kaip dar būdamas studentas pavogė svetimą laišką, nes norėjo jį, kaip neįkainojamą kultūrinį dokumentą, išsaugoti būsimoms kartoms. Asmeniniai dokumentai – dienoraščiai, laiškai, autobiografijos ir pan. – nepakeičiami šaltiniai kokybinių tyrimų, ypač biografinio metodo, šalininkams. Šiandien – kaip niekad atviras Antano Voznikaičio mėginimas panagrinėti savo tėčio kelionių memuarus (pavyzdžiui, 1978 m. vykusios kelionės į Kareliją užrašus) ir taip pažvelgti į sovietinės visuomenės užkulisius.
Memuarų analizę pradėsiu trumpai pristatydamas savo tėvų šeimą, nes jiedu buvo pagrindiniai memuarų herojai, nors ir nebuvo vieninteliai grupės keliauninkai. Abu turėjo aukštąjį išsilavinimą: tėtis buvo medikas, o mama – ekonomistė. Abiejų karjeros susiklostė ne visai taip, kaip norėjosi. Tėtis iš pradžių kvailai atsisakė dėstytojo vietos tuometiniame Kauno medicinos institute (dabar LSMU), tada susirgo katarakta ir nebegavo išsvajotosios teismo eksperto vietos, tad tapo onkologu-chirurgu-endoskopuotoju. O susirgęs gelta pradėjo smarkiau gerti, tad taip ir liko paprastu gydytoju be aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, o savo disertacijos apie vėžio gydymą vaistažolėmis taip ir nesiryžo ginti. Mama, baigusi prekybos ekonomiką iš pradžių dirbo parduotuvės vedėja, bet dėl vyro pomėgio savaitgaliais žvejoti, ji iškeitė šį darbą į sandėlio vedėjos, kuris ekonomiškai visgi buvo naudingesnis, nes leido prieiti prie šešėlinės ekonomikos išteklių. Reiktų paminėti, kad „Užkalniško“ tipo neapykanta komunistams ir varguoliams neleido jai stoti į partiją (pilną varguolių ir analfabetų) ir iškovoti aukštesnę poziciją galios ir korupcijos hierarchijoje.
Kaip buvo įprasta sovietinėje visuomenėje, ypač valstybės tarnautojų sluoksnyje (ir dabar tos tradicijos nėra visai išnykusios), laisvalaikis prasidėdavo darbe ir pirmasis laisvalaikio vartojimo produktas būdavo alkoholis. Tėčio kolegos beveik visi buvo alkoholikai, kaip ir jis pats, o vartodavo jie dažniausiai dezinfekcijai ir kitoms reikmėms skirtą spiritą, kurį skiesdavo distiliuotu vandeniu ir gardindavo žmonų išvirtomis uogienėmis. Kartais paskanaudavo ir pacientų „dovanomis“: importiniu konjaku, brendžiu ir kitais tauresniais gėrimais. Mamos darbovietėje sandėlių vedėjos paprastai gardžiuodavosi importiniu šampanu. Jos netgi žaisdavo įvairius žaidimus su juo, pvz., jeigu ateina kokia nesusivokusi kolegė ir atsisėda ant šampano dėžės, tai jai jau privalu traukti butelaitį ir kloti už jį pinigus. Šitokie vyrų ir moterų alkoholio vartojimo skirtumai ir dominavimas skirtingose veiklos srityse daug ką pasako apie lyčių vaidmenis sovietmečiu. Nors vyrai oficialioje propagandoje buvo pateikiami kaip „socialistinio darbo herojai“, tačiau inžinieriai, medikai ir kitų oficialiai „prestižinių“ ir „vyriškų“ profesijų atstovai visgi de facto uždirbdavo mažiau negu jų žmonos, dirbančios paslaugų sektoriuje, kadangi jos didesnę dalį pajamų gaudavo iš šešėlio. Tiesa, dažnai tos pajamos atkeliaudavo natūra: importiniu alkoholiu, vaisiais, saldumynais, kokybiškesnių mėsos gaminių ir kitų „deficitinių“ prekių pavidalu.
Taip susiformavo situacija, kai visuomenės normos pradėjo neatitikti realybės. Moterys vis dažniau tapdavo šeimos maitintojomis, tačiau joms už šį vaidmenį nebuvo suteikiamas prestižas. Įdomu yra tai, kad moterys, dirbdamos šitą darbą, už kurį negaudavo pripažinimo arba simbolinio kapitalo, tapo atsparesnės vėliau įvykusiam staigiam perėjimui prie rinkos ekonomikos. Manau, kad megzdamos tarpusavio ryšius per šešėlinę prekybą jos sukaupė socialinio kapitalo ir sukūrė neformalius pasitikėjimu ir abipusės naudos siekimu grįstus socialinius tinklus, kurie puikiai funkcionavo net ir ekonominės blokados sąlygomis ar prasidėjus masiniams įmonių bankrotams ir privatizacijai. Alkoholio vartojimo kultūros skirtumus įvardijau neatsitiktinai. Juk gana akivaizdu, kad lengvesni gėrimai padeda bendrauti ir megzti santykius, o skiestas spiritas greičiau veikia priešingai… Ką jau kalbėti apie moterų pomėgius labiau ekonomiškai naudingai veiklai: siuvimas, mezgimas, maisto gaminimas, prekyba, kai tuo tarpu vyrai žvejyboje ar medžioklėje daugiau gerdavo negu gaudydavo laimikį.
Mano tėtis, deja, su savo apmąstymais apie moteris dabar atrodytų kaip vaikščiojantis feministinis košmaras. Jo skeptišką požiūrį į moteris ir tam tikra patosą savo atžvilgiu galima aptikti daugelyje dienoraščio vietų. Vienoje vietoje jis savo miegą netgi pavadina „didvyrio miegu“. Viena vertus tai gali reikšti aliuziją į pasakų herojus, kurie labai kietai miega. Kita vertus, nereiktų atmesti idėjos, kad vyras, kuris vartoja tokius epitetus, pats šiek tiek jaučiasi esąs ar norėtų būti tas pasakos herojus – vyriškumo kulto etalonas. Užkulisiuose jis nuo šio etalono neretai nukrypdavo, ypač kai jam būdavo „daugiadienės“. Užtenka pasakyti, kad po jų būdavo didvyriškas kiekis stiklinės taros, didvyriškai viskas dvokdavo, o jis pats, kaip kovų išvargintas didvyris, zombiškai šlitinėdavo nuo tualeto iki lovos ir atgal. Štai jums kelionės dienoraščio ištrauka, kurioje tėtis lieja savo nepasitenkinimą moterimis ir bendrakeleiviais:
“Prasideda kasdieninis parduotuvių lankymas, kuris jau gerokai įkyrėjo. Aišku, be to apsieiti negalima, nes reikia papildyti maisto atsargas, tačiau šis parduotuvių lankymas toks liguistas… Stojama beveik prie kiekvienos parduotuvės, o ten mūsų brangiosios moterys užtrunka po pusvalandį, valandą ar net dvi. Greičiausiai dėl to jau ne vieną kartą tenka labai vėlai ir priverstinai sustoti nakvynei. Į tokias keliones geriau vykti be moterų, ar jas kaip nors atpratinus nuo neproduktyvaus parduotuvizmo. Be to, jos tose parduotuvėse nieko “deficitinio” negauna, o gaišta brangų kelionės ir atostogų laiką. Už tai Karelijos gamtą mes daugiausia matėme tik pro mašinų langus, keletą valandų, kol būdavo ruošiamas maistas, naktį. Man, aišku, Karelijos gamtą pajusti teko daugiau, nes keldavausi anksčiau ir, kol stovykla miegodavo, padarydavau ekskursijas 3-5 km nuo stovyklavietės, žvejodamas, filmuodamas. Grįžti, kaip taisyklė, neskubėdavau, kiek įmanoma mandagiau vėluodavau. Galbūt dėl to ir sukeldavau nebylų kitų ekskursijos narių nepasitenkinimą. Mano draugai be stovyklos mažai ką ir matė, o be to ir nesistengė pamatyti.”
Sunku pasakyti, kodėl mano tėtis jautė tokį nenumaldomą potraukį gamtai. Gal jam įtaką padarė pamėgta Hemingvėjaus kūryba arba jo prenumeruotas rusiškas žurnalas “Вокруг света” (Aplink pasaulį), o gal J. Y. Cousteau dokumentika? Potraukį laukinei gamtai, žinoma, skatino ir nuo vaikystės įskiepytas pomėgis žvejoti bei svaigintis (taip, taip, pradėjo 6 m. būdamas, savo tėčio padedamas). Tačiau ir sovietinės visuomenės įtampos turėjo įtakos tokiam jo polinkiui į eskapizmą, juolab, kad jį su mama siejo bendra neapykanta sovietiniam režimui, nepaisant to, kad jie to režimo sąlygomis gerai vertėsi, ypač mamos dėka. O ta neapykanta, nepaisant ekonominio saugumo, kilo visų pirma iš nuobodžio ir griežtą auklėjimą propagavusių tėvų, kurie buvo socializuoti carinėje ir nepriklausomos Lietuvos visuomenėje. Visuotinio aptingimo, aplaidumo ir meritokratijos stokos sąlygomis darbas vargino ne dėl neįveikiamų iššūkių, bet greičiau dėl kolegų aplaidumo, abejingumo, neatsakingumo ir polinkio vykdyti šešėlinę ekonominę veiklą perdėm dideliais mastais ir perdėm atvirai. Nesunku suprasti, kad darbštumo ir atsakingumo dvasia ugdytiems veikėjams nuo tokio gyvenimo tikrai norėdavosi pabėgti. Tėtis pabėgti norėdavo dar labiau, nes visą savo pozityvų užtaisą atiduodavo pacientams. O kadangi labai dėl jų stengdavosi, tai ir į vis tiek gan didelį jų mirtingumą (dėl vėžio pacientai dažniausiai kreipiasi per vėlai) reaguodavo gana jautriai ir neretai ilgam “užgerdavo”. Ir taip nebelikdavo jam kantrybės draugiškai bendrauti su kolegomis, draugais ir namiškiais. O kur geriau pabėgti nuo slegiančios visuomenės jeigu ne į laukinę gamtą? Mamai, žinoma, labiau patiko keliavimas į patogius viešbučius kokiame nors kurorte, kad ir pas savo seserį, kuri gyveno (ir tebegyvena) Sočyje, Rusijoje.
Taigi, nors troškimas pabėgti nuo nuobodžios socialinės tikrovės sovietmečio viduriniajai klasei buvo būdingas, tačiau jis pasireikšdavo gana skirtingai. Mano tėvai visada pykdavosi dėl kelionių, nes jų norai dažniausiai išsiskirdavo. Mama labiau norėjo ramaus poilsio ir kultūrinių pramogų, kadangi nuo paauglystės šoko, sportavo, skaitė knygas, dalyvaudavo ekskursijose į visokias lankytinas vietas ir labai mėgo džiazą bei operą. Tėtį domino aktyvus poilsis, nes nuo vaikystės mėgdavo smulkiai pachuliganauti, žaisti krepšinį, važinėtis dviračiu, žvejoti, plaukti ir plaukioti valtimis, slidinėti ir šiaip, mėgo išgertuvės ir muštynės. Prie „rimtosios“ muzikos jį pripratino žmona, nes jam labiau patiko rokenrolas ir visokios humoristinės dainos. Studentas būdamas, jis, regis, grojo tėčio mandolina kažkokioje dadaizmą atliekančioje grupėje, kuri ant scenos krėsdavo visokias nesąmones. Nenuostabu, kad nepriklausomybės laikais jam labai patiko Ramanausko ir Šapausko kompanija su savo „Radioshow“.
Mamos ir tėčio skirtingi pomėgiai atsispindėjo ir skaitomoje literatūroje. Pastaroji sovietmečiu buvo labai svarbus privataus gyvenimo atributas, tiek vizualiai – nuo it silkėmis statinėje prikimštos „Kauno sekcijos“, tiek ir intelektualiai – knyga buvo tikrai neblogas būdas įgyvendinti savo eskapistines fantazijas. Kaipgi skyrėsi jų skaitoma literatūra? Tėtis labiau mėgo detektyvus ir nuotykinius romanus, kelionių, fantastinę, istorinę, antropologinę ir, žinoma, medicininę literatūrą, o taip turėjo ir keletą disidentinių veikalų, pvz., pirmąjį rusišką Solženicyno „Gulago Archipelago“ leidimą. Mamą gi labiau traukė XIX a. amžiaus romantizmas, kurį ji siurbdavo naktimis nuo ankstyvos paauglystės. Yra pasakojusi, kad kartą netgi padegė antklodę su per arti jos prigludusia lempa. Mėgo ir pažintinę literatūrą apie mokslą, meną, kitas kultūras. Patiko jai ir klasikinė literatūra, ir, žinoma, be visų kitų rinkinių, tokių kaip „Siluetai“, „Drąsiųjų keliai“, „Zenitas“ ar abi tarybinės enciklopedijos, parūpino šeimos bibliotekai dar ir „Pasaulinės literatūros klasiką“.
Taigi, šitoje tipinėje viduriniosios klasės pseudointelektualų šeimoje visgi buvo bendras visai klasei troškimas pabėgti, netgi tam tikra švelni fugieriaus (bėglio) sindromo forma, tik be amnezijos, kurioje paskęsta laikas, praleistas bėgant – būdavo trumpalaikė amnezija kasdienybei. Tačiau mano tėtis troško tarzaniško bėgimo laukinėje gamtoje ar „neištyrinėtoje teritorijoje“, o mama norėjo romantiško pabėgimo. Jų kelionės dviese ar su šeimos draugais visada būdavo tam tikras kompromisas, tik, deja, labiau jau tėčio vizijos kryptimi nei mamos. Kodėl? Todėl, kad galiojo „šeimos galvos“ mitas ir kad vyrams tai jau reikia duoti pailsėti, nes jie „labai įnirtingai stato komunizmą“. Gal kai kuriems ir tiko šis stereotipas, tačiau mano tėtis 7/12 metų praleisdavo „sirgdamas“ – tiesiog gerdavo, pagiriodavosi, vėl gerdavo, kol užeidavo baltoji karštinė ir tada jau būdavo priverčiamas kuriam laikui susiimti. Todėl mamos pasipiktinimas turėjo būti didžiulis, kai jai vis tiek tekdavo nusileisti vyrui ir pildyti visas keistas jo užgaidas, o baiminantis, kad jam kas neatsitiktų, ji keliaudavo kartu su juo. Negaliu atmesti ir varianto, kad kelionės būdavo ir tiesiog bėgimas nuo alkoholizmo – girtas už automobilio ar valties vairo gi nesėsi. Jis tiesiog keliaudavo ir žvejodavo, o kiti vyrai žmonų liepiami blaivosi kitaip: pjauna veją ar kapoja malkas per patį vidudienį, keikdamiesi kažką drožinėja ar užsiiminėja mechanika, žaidžia krepšinį ar tiesiog eina išsimaudyt.
Beje, pamiršau paminėti, kad „šnapsas“ turėjo ir ritualinę paskirtį kelionių metu. Tėtis atiduodavo stikliuką kokio stipraus gėrimo kaip auką „vandenų dievams“, kadangi šiek tiek prijautė pagonybei ir Č. Gedgaudo pseudoistoriniams paistalams, mėgo drožinėti visokius velnius, vaidilutes prie aukuro, vandenius ir kitokius pagoniškus „suvenyrus“.
Tačiau, kaip paaiškėja iš tėčio memuarų, poreikį pabėgti jautė ne jie vieni, todėl iš tikro pabėgti nuo tos pačios sovietinės visuomenės nelabai buvo įmanoma. Deja, atsiliepimų apie savo bendrakeleivius ar Karelijos gyventojus kelionės užrašuose tėtis paliko nedaug. Be to, ką jau skaitėte pirmojoje citatoje jis dar pamini kaip jo draugai padėjo jam išsikapanoti iš sraunios upės, kad vienų miestų gyventojai švarinasi ir tvarkosi, o kiti – apsileidę. Apsileidę, kaip taisyklė, labiau rusiškų miestelių gyventojai, nors man regis, kad tai tiesiog tėčio stereotipas (nors jo paties senelis iš mamos puses buvo rusas), kuris jam susiformavo per gana dažnas žvejybines keliones į Kaliningrado sritį, kurioje jiedu su mama matė tikrai nemažai apleistų vokiškų namų su vitražiniais langais, bažnyčių su užrašu „Сам oбрушениэ“ (savaime griūnantis) ir net tokių anekdotinių atvejų kai viename kūtės (su vitražais!) gale žmonės gyvena, o kitą – ardo ir kūrena. Iš tokios patirties matyt ir susidarė įspūdis apie tikrą ar tariamą rusų netvarkingumą, nors gyventojų surašymo duomenų, regis netikrino ir tik iš vietovardžio ar iš miestelio tvarkingumo nusprendė, kokia gyventojų daugumos tautybė. Į karelus ir kitų tautybių atstovus abu mano tėvai, regis, žiūrėjo su šiokiu tokiu įtarumu ir ironija, kaip kad atskleidžia ši citata:
“Šalia mūsų stovyklauja karelai iš kaimo, esančio kitame upės krante. Jie gaudo žuvį, geria “rašalą”. Tai labai smagūs ir triukšmingi žmonės, galbūt todėl, kad išgėrę. Net keista, kalba suomiškai, o dainuoja rusiškas dainas. [...] Einu pūsti valties (iš vakaro buvau išleidęs orą, nes Natalija tvirtino, kad jei paliksiu valtį ant kranto, tai iš ryto neberasiu – pavogs karelai). Privažiavę kaimą paklausėme gyventojo, kur geriau būtų mums apsistoti. Jis užvedė savo mašiną ir parodė kelią į stovyklavietę. Jis pasisakė, kad esąs ukrainietis, ir, kad ne visi „chacholai“ blogi žmonės (tikrai neblogas vyras). [...] Kaip tik sutinkame senuką, buvusį miškininką, kuris giriasi žinąs visus kelius, tačiau daugiau pasakoja, kaip jis čia kariavęs, kaip malšinęs suomių-karelų sukilimą, nei apie kelią.”
Paskutiniame sakinyje, regis, atsiskleidžia įtarumo, ironijos ir stereotipų šaknys. Įsijungimas į Sovietų sąjunga buvo prievartinis, rusų tauta buvo joje dominuojanti , o ir rusų kalba, žinoma, buvo lingua franca. Pokario kartai buvo giliai įsirėžusi NKVD brutaliai malšinamų sukilimų mėsmalė ir ypač trėmimai, todėl nieko nuostabaus, kad „nugalėtojo“ netiesioginis priminimas, jog pats esi iš tos tautos, kurią „nugalėjo“ turėjo sukelti nemenką apmaudą ir nepilnavertiškumo jausmą. Juolab šie jausmai buvo stiprūs tiems žmonėms, kurių šeimoje iš kartos į kartą buvo pasakojami mitai apie giminės tikrą ar tariamą bajorišką kilmę. Abu mano tėvai buvo iš tokių šeimų, kuriose gyvavo bajorijos dekadanso pasakojimas. Kiek teko pačiam domėtis, abiem atvejais tas pasakojimas yra mažumėlę išgalvotas – geriausiu atveju buvo šiaip prakutę buvę baudžiauninkai arba aristokratų tarnai. Bet kuriuo atveju, bajorijos mitas jiems kažkodėl imponavo, tad iš kartos į kartą jis buvo pasakojamas (tas pasakojimas turbūt yra prasčiokų Silva Rerum analogas?). Pasak V. Kavolio, tai yra gana tipiškas atvejis Lietuvoje, kadangi bendra kultūrinė tendencija pas mus yra žvilgčiojimas į praeitį, kurioje buvo mistinis aukso amžius. Tai galiojo ir Kristinos Sabaliauskaitės aprašomais laikais, ir sovietmečiu, ir dabar. Mes netgi turime anekdotą, kad šviesa tunelio gale veikiausiai yra traukinio žibintas, vadinasi, mus tuoj tuoj pervažiuos. Su tokiu slegiančiu bagažu kartais ir keliaudavo lietuviai po plačiąją Sovietiją ir kelionė po svečias šalis tapdavo kelione po nepažintą savo atminties šalį, kurioje yra nemažai bauginančių užkampių.
Tačiau buvimas pavergtos tautos dalimi tarnaudavo kaip gynybinis mechanizmas prieš pavergėjų aroganciją. Moralė tarsi buvo lietuvių pusėje. O šiais laikais eilinis lietuvis jau nebegali tokiu būdu gintis. Nors dar galima sakyti, kaip kad sakė mano mama, kad ”karšis – prasta rusiška žuvis“ (nors mamos ruoštus ir tėčio rūkytus karšius valgydavau nemažiau gardžiuodamasis nei ungurius), tačiau apie norvegišką lašišą to nepasakysi. Man būna liūdniausia, kad užsienyje susitikę lietuviai vakarėlyje vienas kitam atskleidžia lietuviško mentaliteto ydas porindami, pvz., kad Kopenhagoje lengva pavogti dviratį ar kilogramą vaisių iš azijiečio prekystalio kurioje nors Kristianshavn‘o gatvelėje. Jautiesi tikrai baisiai, nes suvoki, kad kitas lietuvis su tavimi ieško bendrumo per „maroziškas“ šnekas… Suprask, kad „marozas“ ir yra lietuvio socialinis ir psichologinis pagrindas ant kurio išsilavinimas, darbo patirtis, kelionės, rafinuoti pomėgiai užvelka dekoratyvų stiuko lipdinių sluoksnį su barokiniais angeliukais…
Štai jums ir prašom, kokie skirtingi sovietinės ir šiuolaikinės kelionės niuansai. Tada lietuviai keliaudami jautėsi kaip išskirtinės daržovės bendrame pavergtųjų tautų šiltnamyje, kuriame galėjo gintis visokiais atminties ir viktimologijos pesticidais. Dabartinis lietuvis yra beginklis ir jam dar galima prikišti: „Ei, o ką jūs 20 metų veikėt, b***?!“ Šiek tiek suprantant žmogaus prigimtį, taip ir norisi peršokti nuo sovietmečio į dabartį ir paklausti, o kaip gi nuo socialinio spaudimo ginasi dabarties lietuviai? Bet apie tai gal kitą kartą, o gal apie tai kas nors kitas (-a) parašys?
Na o pabaigai – pavyzdys, apie kelionėje pasitaikančius santykių išbandymus:
„Natalija bamba, kad jau nusibodo kelionė, uodai, mano žūklės, prasta žuvis. Siūlau vykti namo – tyli. [...] Natalija pritilo, nes nenori, kad neigiamai aprašyčiau apie ją šiame dienoraštyje. [...] Išvykstant iš Leningrado, benzokolonėlėje manevruodamas nepastebėjau Natalijos ir užgavau ją mašinos šonu. Santykiai pasidarė įtempti. Natalija piktai burblena, kad aš važinėju kaip žvėris, nežiūriu, kur važiuoju ir panašiai. Aš keikiuosi ir atrėžiu, kad pati žiopla. Kurį laiką nekalbame. Po kurio laiko aš jos atsiprašau ir įtempimo kaip nebūta.”






Капельница от похмелья — это медицинская процедура, направленная на быстрое устранение симптомов алкогольной интоксикации и восстановление нормальной работы организма. При выраженном похмельном синдроме самостоятельные методы часто оказываются недостаточными, поскольку не воздействуют на причины состояния. В наркологической клинике «Похмельная служба» используется инфузионная терапия с круглосуточным выездом специалиста, что позволяет начать лечение сразу после обращения.
Получить дополнительную информацию – kapelnicza-ot-pokhmelya-voronezh-7.ru/
Таким образом, стационарный режим предоставляет не только медицинскую помощь, но и обеспечивает необходимую психологическую и эмоциональную поддержку для успешного восстановления пациента.
Разобраться лучше – narkologicheskij-staczionar-sankt-peterburg-2.ru/
Медицинский контроль играет ключевую роль в безопасности и эффективности процедуры. Под присмотром опытного специалиста исключаются риски неправильной дозировки препаратов, побочных эффектов и осложнений, что особенно важно при проведении капельниц у пациентов с хроническими заболеваниями или при наличии индивидуальных противопоказаний.
Ознакомиться с деталями – капельница от похмелья вызов на дом