Šio įrašo pirminė intencija buvo įkvėpti ir dar kartą paskatinti visus sociologijos studentus dalyvauti studentų mokslo populiarinimo darbų konkurse „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2013“. Tačiau užbėgant už akių skubu pridurti, kad straipsnis aktualus visiems su rašymu susiduriantiems žmonėms.
Ne vienam iš jūsų jau kilo klausimas, o kaipgi parašyti konkursui skirtą ar bet kokią kitą esė? Tai labai (ne)paprasta. Pasirinkite temą. Išsigryninkite pagrindinę esė mintį – tezę, kurią intriguojančiai pristatykite įžangoje. Tuomet nuosekliai ir struktūruotai dėstykite įžangoje išsikeltą tezę pagrindžiančias mintis. Kitaip sakant, išsakykit savo nuomonę, tačiau samprotavimus pagrįskit. Žiūrėkite, kad viena po kitos sekančios pastraipos būtų nuosekliai susietos. Pabaigos pastraipoje apibendrinkite savo esė (dažnai tai kitais žodžiais išsakyta įžanga), iškelkit diskusinių klausimų. Galiausiai nurodykite naudotus literatūros šaltinius. Visa tai padarykite taisyklinga lietuvių kalba.
Esė – tai jūsų nuomonės išreiškimas ir jos argumentavimas gana laisvu stiliumi ir nedidelės apimties tekstu. Nestotokit kritinio žvilgsnio, netikėtų sąsajų, skatinkite diskusiją, supažindinkite su jūsų pozicijai priešingais požiūriais, jei tik turite, nevenkite humoro, pateikite vaizdingų pavyzdžių. Nebijokite pakutenti skaitytoją, nusiteikite priimti kritiką, jei manote, kad kas nors nesutiks, prieštaraus jūsų nuomonei. Turėkite netikėtą požiūrio tašką ir lengvai jo neatsisakykit, jei tik galite jį pagrįsti ir įsitraukti į diskusiją!
Taigi, tema, įžanga, dėstymas, pabaiga, literatūros sąrašas – (ne)paprasta, ar ne ? Tačiau, ką daryti, jei visą tai suprantate, norite ir galite padaryti, bet…tiesiog nesirašo? Ar rašymo frustracija ištinka tik nepatyrusį studentą ar ir ne vienerius metus įvairius tekstus rašančius dėstytojus? Ar norėdami išvengti rašymo kančių galėtumėte tapti „nerašančiais sociologais“? Apie rašymą ir jo kančias savo mintimis bei patarimais pasidalino sociologai Zenonas Norkus, Rūta Žiliukaitė, Liutauras Kraniauskas bei Eugenijus Dunajevas.
Ar Jūsų studijų metais dėstytojai užduodavo daug rašto darbų? Šiandien studentams tenka rašyti daugiau ar mažiau?
Z. Norkus: Taip, rašto darbų būdavo mažiau, būdavo tik kursiniai ir baigiamieji darbai. Mat tada dar nebuvo kompiuterių, o be spausdinimo mašinėlės buvo galima išsiversti net doktorantūroje, jeigu būdavo lėšų. Buvo tokia dabar jau išnykusi profesija – „mašininkė“. Tokių buvo visos įstaigose, ir jos „prisidurdavo“, spausdinamos rankraščius (per kalkę, iki 5 egz.). Iš studentų buvo reikalaujama pateikti išspausdintą tik baigiamąjį („diplominį“) darbą. Kursinius leisdavo pateikti rankraščio pavidalo. Mat jį skaitydavo tik darbo vadovas, kuriam kažkaip tekdavo „perkąsti“ savo studento braižą. Uždavęs parašyti po rašto darbą visai grupei, dėstytojas būtų turėjęs kankintis su 20-30 skirtingų braižų. Todėl jų ir nebuvo reikalaujama.
R. Žiliukaitė: Bakalauro studijų metais rašydavome santykinai mažai: vieną ar, daugiausia, du rašto darbus per semestrą. Dabartiniams studentams tikrai tenka rašyti daugiau ir tai, mano nuomone, yra labai gerai. Kuo daugiau rašome, tuo lengviau rašome. Rašymo įgūdžiai yra įgyjami ir lavinami. Parašius gausybę rašto darbų studijų metais, bakalaurinis darbas yra tik vienas, šiek tiek didesnis rašto darbas. Skaityti toliau…
Neutrali sociologija?
Kurį laiką kamavausi, mėgindama sau atsakyti, kaip suderinti norą daryti kažką gero ir nuolatinę abejonę apie tai, ar tai iš tiesų yra kažkas gero. P. Bergeris sakė, kad sociologai nėra visuomenės reformatoriai, bet daugumos jų viduje slypi noras kažką pakeisti. Ir tada mąstai – aš esu sociologas, taigi geriau nei kiti žinau, ko reikia visuomenei, kad ji būtų geresnė. Bet ar iš tikrųjų? Ar buvimas mokslininku įgalina būti teisiu? Ir ar buvimas teisiu mokslininku yra suderinamas su įsivaizdavimu, kas yra gerai? O kaip tada vertybinis neutralumas?
Laimė, šiokias tokias gaires ieškant atsakymo į šiuos klausimus pasiūlė žinojimo sociologijos istorija. Taigi mėginu pasidalinti šiais pirminiais atsakymais su jumis.
Tekstas parengtas pranešimo “Mokslo vertybinio neutralumo problema žinojimo sociologijos perspektyvoje”, skirto 2012 metų Lietuvos sociologų konferencijai Nelygybių Lietuva, pagrindu.
Prielaida, kad sociologas turėtų spręsti nelygybės klausimus ir prisidėti prie visuomenės keitimo, kelia du klausimus. Pirma, kas sociologą įgalina būti žinančiu, kas visuomenei yra geriau? Kaip galima pagrįsti mokslo (taigi ir sociologijos) pretenzijas į vertingesnio žinojimo statusą? Antra, kaip išspręsti mokslo ir ideologijos (tai yra, ir vertybinių sprendimų) santykio klausimą? Į šiuos abu klausimus galima mėginti ieškoti atsakymo žinojimo sociologijos teorijose.
Visus sociologijos studentus kviečiame dalyvauti studentų mokslo populiarinimo darbų konkurse „Sociologinė vaizduotė: tekstai. 2013“. Šiais metais laukiami jūsų pasvarstymai apie sociologijos studijas bei sociologijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Temos išties aktualios atsižvelgiant į pastaruoju metu gausėjančias diskusijas dėl įvairių mokslų, tarp jų ir mūsų mylimos disciplinos, (ne)reikalingumo. Dar viena jus galinti paskatinti naujovė – šiais metais rašydami tekstus galėsite pasikonsultuoti dėl kiekvieno jums iškilusio klausimo, tokiu būdu sumažinant baimę pasitikėti savo kūriniu. Visą informaciją apie konkursą rasite žemiau bei šiame plakate.
Konkurso taisyklės:
- Dalyvauti konkurse gali sociologijos krypties visų studijų pakopų (bakalauro, magistro ir doktorantūros) studentai.
- Konkursui pateikiami esė, kuriam keliami šie reikalavimai: Skaityti toliau…
PIEŠTAS MANIFESTAS: punktas Nr.1
Socialių sociologų draugė iš filosofų genties slapyvardžiu „Jūsų reklama“ dalinasi dažnam mūsų (nes geras sociologas veik visuomet yra socialiai nesusipratęs pingvinas, kuriam socialinės sąveikos nėra nei savaiminiai, nei nekvestionuojami procesai) pažįstama jausena:
Jau kuris laikas norėjau nupiešti komiksą. Pastarąjį mintyse ir lyg centrinė miesto gatvė kintančiuose puslapiuose nešiojausi gerus pusę metų.
Piešti pradėjau nejučia – įkvėpta Miglės Anušauskaitės, Olgos Lempert ir Tomo Šumino piešinių, kurie parodė, kad komiksas – galimas socialinės legimitacijos būdas. Tuomet žodžiai „džiaugiuosi savo 657-iais facebook draugais, tačiau nė vieno iš jų dabar nenorėčiau sutikti troleibuse“ įgyja daugiau nei pilką šių laikų labirintuose pasiklydusios sąmonės atspalvį.
Mano socialinis manifestas, punktas Nr. 1: Socialus žmogus turi teisę nebūti socialus. Kartais.
Gitarprotystė – pamišimas dėl gitarų
Šiandien dalinamės Antano Voznikaičio parengta straipsnių rinktinės apie gitarų kultūrą – „Guitar Cultures“ – recenzija. Antanui ši knyga patiko todėl, kad straipsniuose netrūksta įdomių sociologinių įžvalgų, kurios atskleidžia daugialypius muzikuojančių žmonių kultūros ir globalių visuomeninių procesų ryšius. Įdomu tai, kad knygos sudarytojai ir straipsnių autoriai patys pasižymi pomėgiu muzikuoti, o tai leidžia jiems apie muziką ir muzikantus kalbėti tarsi iš kultūros vidaus. „Guitar Cultures“ yra dar vienas įrodymas, jog sociologiškai galima žvelgti beveik į viską :)
Kai kurie autoriai nevengia ir paatvirauti. Pats atviriausias, mano manymu, straipsnis – A. Ryano ir R. Petersono „The Guitar as Artifact and Icon: Identity Formation in the Babyboom Generation“, kuriame daugiausiai remiamasi interviu su pačiu Ryanu. Straipsnyje gvildenama, kaip visa demografinio sprogimo (baby boom) JAV vyrų karta negali savęs atsieti nuo gitaros įvaizdžio ir rokenrolo, „Bitlų“ manijos ir panašių dalykų. Su šypsena skaičiau jo samprotavimus apie tai, kaip paaugliai tuolaik norėjo groti praktiškai vien dėl to, kad matė kaip dėl The Beatles iš proto eina panelės. Na taip, suprantama kad tada ir jiems prireikė užsiropšti ant scenos.
Straipsnyje autorius eina per visą savo muzikinį gyvenimą ir aptarinėja priežastis, kodėl metė grojimą ir kodėl po to vėl į jį įniko. Kalba ir apie technologinę kaitą: kaip nuo mėgėjiškų koncertų ir kelių laimėtų konkursėlių paauglystėje jis grįžo jau pusamžis į muzikos sferą, kada namų sąlygomis pasidaryti neblogus įrašus ir eksperimentuoti tapo visai įkandamu hobiu. Po kiekvieno savo muzikinio gyvenimo tarpsnio aptarimo jis pamini kiek kainavo tuomet įsigyta gitara, kiek jis išlošė vieną ar kitą nusipirkęs bei pralošė per pigiai pardavęs ar neišsaugojęs originalios komplektacijos.
Knyga taip pat įdomi istorinės tematikos straipsniais. Pats pirmas knygos straipsnis, D. Evanso „The Guitar in the Blues Music of the Deep South“ , nagrinėja juodaodžių muzikos instrumentų arsenalo kaitą po vergovės panaikinimo ir kaip tai susiję su bliuzo atsiradimu. Autoriai randa įtikinamų paaiškinimų, kodėl afroamerikiečiai nuo smuiko ir bandžos XIX a. pabaigoje perėjo prie gitaros. Skaityti toliau…
Nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija 2013: „Sociologinė vaizduotė ir jos politika“
Šių metų spalio 11 – 12 dienomis Klaipėdoje (Klaipėdos universitete, H.Manto g. 84) vyks jau tradicija tapusi nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija. Šįkart dėmesio centre – sociologinė vaizduotė ir jos politika.
Sociologija yra mokslinė disciplina, stimuliuojanti socialinės aplinkos pažinimą. Sykiu tai yra ir kritinė pastanga, įgalinanti socialinę kaitą. Savo teoriniais ir empiriniais tyrimais sociologai kuria, reprodukuoja bei įgalina savitą socialinį žinojimą, idėjas ir mąstymo formas, kurios ilgainiui pradeda struktūruoti tiek visuomenės, tiek ir mūsų pačių gyvenimą. Skaityti toliau…
Naujausioje savo knygoje apie atsitiktinio sociologo nuotykius P. Bergeris prisimena, kaip dar būdamas studentas pavogė svetimą laišką, nes norėjo jį, kaip neįkainojamą kultūrinį dokumentą, išsaugoti būsimoms kartoms. Asmeniniai dokumentai – dienoraščiai, laiškai, autobiografijos ir pan. – nepakeičiami šaltiniai kokybinių tyrimų, ypač biografinio metodo, šalininkams. Šiandien – kaip niekad atviras Antano Voznikaičio mėginimas panagrinėti savo tėčio kelionių memuarus (pavyzdžiui, 1978 m. vykusios kelionės į Kareliją užrašus) ir taip pažvelgti į sovietinės visuomenės užkulisius.
Memuarų analizę pradėsiu trumpai pristatydamas savo tėvų šeimą, nes jiedu buvo pagrindiniai memuarų herojai, nors ir nebuvo vieninteliai grupės keliauninkai. Abu turėjo aukštąjį išsilavinimą: tėtis buvo medikas, o mama – ekonomistė. Abiejų karjeros susiklostė ne visai taip, kaip norėjosi. Tėtis iš pradžių kvailai atsisakė dėstytojo vietos tuometiniame Kauno medicinos institute (dabar LSMU), tada susirgo katarakta ir nebegavo išsvajotosios teismo eksperto vietos, tad tapo onkologu-chirurgu-endoskopuotoju. O susirgęs gelta pradėjo smarkiau gerti, tad taip ir liko paprastu gydytoju be aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, o savo disertacijos apie vėžio gydymą vaistažolėmis taip ir nesiryžo ginti. Mama, baigusi prekybos ekonomiką iš pradžių dirbo parduotuvės vedėja, bet dėl vyro pomėgio savaitgaliais žvejoti, ji iškeitė šį darbą į sandėlio vedėjos, kuris ekonomiškai visgi buvo naudingesnis, nes leido prieiti prie šešėlinės ekonomikos išteklių. Reiktų paminėti, kad „Užkalniško“ tipo neapykanta komunistams ir varguoliams neleido jai stoti į partiją (pilną varguolių ir analfabetų) ir iškovoti aukštesnę poziciją galios ir korupcijos hierarchijoje.
Kaip buvo įprasta sovietinėje visuomenėje, ypač valstybės tarnautojų sluoksnyje (ir dabar tos tradicijos nėra visai išnykusios), laisvalaikis prasidėdavo darbe ir pirmasis laisvalaikio vartojimo produktas būdavo alkoholis. Tėčio kolegos beveik visi buvo alkoholikai, kaip ir jis pats, o vartodavo jie dažniausiai dezinfekcijai ir kitoms reikmėms skirtą spiritą, kurį skiesdavo distiliuotu vandeniu ir gardindavo žmonų išvirtomis uogienėmis. Kartais paskanaudavo ir pacientų „dovanomis“: importiniu konjaku, brendžiu ir kitais tauresniais gėrimais. Mamos darbovietėje sandėlių vedėjos paprastai gardžiuodavosi importiniu šampanu. Skaityti toliau…
Prisimenate pernykštę Europos humanitarinio universiteto (EHU) vasaros mokyklą „Miestas, kalba, tapatybė“? Girdėjome nemažai per vėlai susizgribusių balsų, apgailestaujančių, kad nespėjo joje sudalyvauti ir įsijungti į gatvės komodos, Vilniaus miesto tekstų ir komiksų, turizmo, miesto audioviozualikos, rusiško popso kūrybines-tiriamąsias grupes. Šiemet EHU projektas LitPro vėl organizuoja vasaros susitikimą, tik šįkart – lyčių studijų tematika.
Kam: bakalaurantams ir magistrantams, studijuojantiems socialinius mokslus, besidomintiems lyties tyrimais, filosofija, vizualiniais ir kultūriniais tyrimais, medijomis – ir turintiems tiriamojo ir/ar kūrybinio darbo patirties šiose srityse.
Kur: Vilnius, Lietuva.
Kada: 2013 m. rugpjūčio 25-31 d.
Paraiškų teikimo terminas: iki 2013 m. liepos 28 d. (tiems, kuriems reikia vizos), 2013 m. rugpjūčio 11 d. (turintiems vizą). Skaityti toliau…
Pamenu, kaip pirmą kartą grįžus iš Paryžiaus buvo apėmęs liūdesys. Vis lyginau kaip buvo ten ir kaip yra čia vienu, man ypač užkliuvusiu aspektu. Vienas iš dalykų, kuriais žavėjausi – daug (ne tik) jaunų tėčių viešose vietose, leidžiančių laiką su savo vaikais. Dažnai be mamų, susikooperavę su taip pat vaikų turinčiais draugais. Svarbiausia – jie atrodo labai laimingi ir patenkinti tuo, ką daro, jiems visai ne gėda stumti vežimėlį. Dabar vis dažniau, bet tada tai buvo retas vaizdas Vilniuj. Kodėl? Į šį klausimą netiesiogiai atsakys sociologijos doktorantė Lina Šumskaitė, kurią pakalbinau sužinojusi apie jos tyrinėjamą sritį – tėvystę.
Tyrinėji tėvystės modelius ir tėvo vaidmenis Lietuvoje. Ar ir kaip pastaraisiais metais ar dešimtmečiais pasikeitė tėvystės modeliai, tėvo vaidmenys Lietuvoje?
Pastebimi pagrindiniai pokyčiai – tai perėjimas nuo patriarchalinio link egalitarinio arba „naujojo tėvo“ modelio. Lietuvai dar tarpukariu buvo būdingas stiprus patriarchalinis tėvystės modelis, kuomet šeimos galva buvo laikomas vyriausias vyriškis šeimoje. Sovietmečiu buvo deklaruojamos lygios vyrų ir moterų teisės, tačiau moterims tekdavo pagrindinė našta rūpintis namais ir tuo pačiu dirbti. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvai buvo būdingas sugrįžimas prie tradicinių lyčių vaidmenų, kuomet moterys ėmėsi vaikų auginimo, o vyrai stengėsi aprūpinti šeimą. Pastarąjį dešimtmetį pradėtas „naujojo tėvo“ vaidmens politinis skatinimas, kuomet suteikiamos tėčiams vieno mėnesio tėvystės atostogos po kūdikio gimimo (nuo 2006 m.). Taip remiamas tėvo įsitraukimas į kūdikio priežiūrą. Taip pat vis daugiau atvejų kuomet tėčiai išeina ilgesnių vaiko priežiūros atostogų. Tačiau šeimos sociologų teigimu, Lietuvai vis dar būdinga neotradicinė šeima, kuomet moteriai nepaisant darbo pilną darbo dieną tenka didesnė namų priežiūros ir vaikų auginimo naštos. Skaityti toliau…
SKUBIAI ieškomi būsimi sociologai!
Jeigu savo socialiniame rate (ir pirminėse, ir antrinėse grupėse) žinote potencialių sociologų, būtinai paskatinkite juos tapti profesionaliais sociologais pasidalindami šiuo įrašu!
Mes savo ruožtu parašėme laišką Lizai Simpson. Kodėl? Todėl, kad: Ji nori pakeisti pasaulį. Ji abejoja. Ji nesutinka. Ji nebijo pasirodyti protinga ir mėgsta skaityti. Ji turi nuomonę apie religiją, politiką, moterų teises, žiniasklaidą ir vaikų auklėjimą.
Kokiems dar veikėjams išsiuntėme laišką, sužinosite apsilankę puslapyje „Skubiai ieškomi būsimi sociologai!“, kuriame taip pat rasite nuorodas į visas galimas sociologijos studijų programas Lietuvoje, stojimo balus ir pan., bei kontaktus, kuriais galite kreiptis bet kokiu su sociologija susijusiu klausimu!
Kodėl į sociologiją savo laiku stojo (ir vėliau niekada nesigailėjo) socialūs sociologai, galite sužinoti štai čia.
