Kviečiame į sociokiną! Susitiksime vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.
Ar kada bandėte suprasti kaip jaučia ir mąsto nusikaltimus vykdantys asmenys? Ar galima perprasti serijinį žudiką? O suprasti? O gal žudikas iš tikrųjų – auka? Kiek reikalingos teorinės žinios kasdienėje kovoje su nusikalstamumu? Ar kriminalinėms institucijoms reikalingas akademinis pasaulis? Ir… kas gali atsitikti susipažinus su sociologe? :)
Šį kartą sociokine – kriminologiniai atspalviai. Dėmesio centre – pirmoji serialo “Mindhunter” serija.
Joe Penhall ir kitų sukurtas serialas ekranus pasiekė 2017 metais. “Mindhunter” pastatytas pagal FBI agento John E. Douglas ir bendraautoriaus Mark Olshaker parašytą knygą “Mindhunter: Inside the FBI’s Elite Serial Crime Unit”. Veiksmas vyksta 1977 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniai veikėjai nėra išgalvoti – tiek FBI agentų, tiek nusikaltėlių personažai sukurti pagal tikras istorijas. Siužete – FBI, policijos ir nusikaltėlių pasaulis, tačiau tipinių nusikaltimo, gaudymo ir šaudymo scenų beveik nepamatysime. Dėmesyje – dialogas, santykis, skirtingos perspektyvos. Tiesa, įspėjame, kad nemalonių vaizdų vis dėlto šiek tiek bus. Vaikams nerekomenduojame. Skaityti toliau…
Po trumpos pertraukos Sociokinas vėl kviečia socialiniais mokslais besidominčius žmones ateiti į susitikimą Filosofijos fakultete, kur žiūrėsime filmą, o po to apie jį diskutuosime! Renginys yra atviras – tad kviečiame visus, be apribojimų :)
-
Kas iš tikrųjų įvyko XX-ame amžiuje? Du pasauliniai karai, milžiniškas technologinis progresas bei visą pasaulį transformuojantys socialiniai pokyčiai. Ir tai nėra viskas. Labai sunku mąstyti apie šį laikotarpį remiantis plačia perspektyva. Bet galbūt per meną – šiuo atveju kiną – galėtume atrasti naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalvojome.
“Koyaanisqatsi” yra amerikietiškas dokumentinis filmas kurio tikslas ir yra suteikti mums unikalią perspektyvą į reiškinius, vykstančius 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais. Bet skirtingai nei įprasta dokumentikoje, čia niekas nekalba. Vien per vaizdą ir muziką mes galime suprasti vaizduojamus pokyčius santykyje tarp žmogaus ir gamtos.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė ir ritmas? Kaip atrodo mūsų civilizacija iš kitos perspektyvos? Šis filmas leidžia mums intymiai susipažinti su mūsų civilizacijos progresu. Galbūt ne iš pačio maloniausio požiūrio taško, o galbūt atvirkščiai. Žiūrovas gali spręsti pats. Na o po to aktyviai diskutuoti su kitais!
“Life unquestioned is a life lived in a religious state.” – Godfrey Reggio, filmo režisierius.
Filmo Koyaanisqatsi kūrimas užtruko 6 metus ir galų gale buvo parodytas 1982 m. Filmo vaizdų filmavimas užtruko 3 metus. O Kompozitorius Philip Glass šiam filmui muziką kūrė taip pat net 3 metus. Skaityti toliau…
Įsivaizduokit: 2015 metai, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę virš 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų ir pan., pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Didesnė apklaustųjų dalis pasirenka klaidingus atsakymus.
Ar gali būti, kad žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sprendžia pasaulio reikalus, blogai išmano pasaulio reikalus? Pasak minėto profesoriaus, kuris panašias apklausas atliko įvairiose šalyse su įvairiausios socialinės padėties žmonėmis, dažnai taip ir yra, išimtimi netampa net Nobelio premijos laureatai. Žmonės linkę turėti klaidingą įsivaizdavimą, žinias apie svarbiausias demografines pasaulio tendencijas, susijusias su skurdu, turtu, gyventojų skaičiumi, gimstamumu, mirtingumu, švietimu, sveikata, nusikalstamumu, lytimi, energetika, gamtine aplinka ir pan. Štai čia galite ir patys pasitikrinti savo žinias atlikdami 13 klausimų testą. Minėti klaidingi įsivaizdavimai dažniausiai yra dramatiškesni, nei yra iš tikrųjų, t. y., žmonės mano, kad padėtis pasaulyje yra blogesnė, nei rodo realybę atspindintys statistiniai duomenys. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?
Būtent apie tai savo naujoje (ir, deja, paskutinėjė) knygoje „Faktų galia“ (Factfulness, 2018) kartu su bendraautoriais kalba statistikos guru vadinamas profesorius Hansas Roslingas. Galbūt esate girdėję apie “Gapminder” statistikos vizualizavimo programą, kuri leidžia kurti interaktyvius spalvotus burbulus/kreives ir taip patraukliai bei aiškiai parodyti pastarųjų šimto (ar daugiau) metų valstybių raidos dinamiką pagal tam tikrus pasirinktus rodiklius? Čia Roslingo, jo sūnaus ir marčios darbas (kaip ir knyga).
Visą gyvenimą aktyviai tarptautinėmis veiklomis užsiėmęs, gydytoju dirbęs, su įvairiausių kultūrų, socialinių padėčių žmonėmis bendravęs ir bendradarbiavęs, nenuilstamai savo žiniomis besidalinęs, prie pasaulio pokyčių prisidėjęs profesorius knygoje išsikėlė tikslą – suteikti konkrečius mąstymo įrankius, kurie padėtų pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Tokios žinios gali nuraminti neracionalias baimes bei perorientuoti energiją į konstruktyvią veiklą, adekvačiai įvertinti jau taikomus problemų sprendimo būdus. Mano manymu, knygą būtų naudinga perskaityti visiems, nes globalioms pasaulio tendencijoms suprasti pasiūlomi įrankiai apskritai lavina kritinį mąstymą bei gali padėti kiekvienam adekvačiau suvokti įvairias kasdienio gyvenimo situacijas bei gaunamą informaciją, ypač užburiančią statistiką. Supažindindamas su savo siūloma metodika autorius įpina nemažai įdomių ir pamokančių istorijų iš savo turiningo profesinio gyvenimo patirties (beje, jis dar spėjo prisidėti ir prie Ebolos epidemijos sutramdymo), nestokoja humoro.
69 metų nuo vėžio miręs, bet iki pat paskutinių dienų knygos rašymu užsiėmęs profesorius aptaria 10 skirtingų instinktų, kurie trukdo adekvačiai matyti pasaulį. Skaityti toliau…
Įsivaizduok: atsibundi, o tavo šalyje ‒ karas. Ką darysi? Iškelsi ginklą, kad apgintum savo pacifistines pažiūras? Priešinsiesi išvien su kaimynu, kuris tavęs nekenčia už tai, kas esi ir kuo tiki? Jeigu taip sunku susitarti dėl vertybių demokratijoje, kaip tą daryti karo metu?
Tolerantiško jaunimo asociacija kartu su Sociokinu ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybės programa „Be etikečių“ kviečia į filmo „This is Gay Propaganda“ peržiūrą ir diskusiją.
Renginys vyks lapkričio 29 d. 18.45 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, 301 aud.
Dokumentinis filmas apie žmogaus teisių aktyvistų dalyvavimą pilietiniame pasipriešinime Ukrainoje ir šių įvykių bei karo pasekmes bendruomenei. Diskusijoje mėginsime išvesti paraleles tarp Lietuvos ir Ukrainos visuomenių, svarstysime, kaip sudėtingomis konflikto sąlygomis įmanomas solidarumas su šalies, kurioje gyveni, bendruomene, neatsisakant žmogaus teisių.
Apie filmą:
Lietuvoje turbūt visi žino apie Euromaidano įvykius Ukrainoje. Ko galbūt daugelis nežino – šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį vaidino ir LGBT aktyvistai. Ukrainiečių kilmės Kanados režisierė Marusya Bociurkiv su kamera sekė įvykių eigą išsiplėtus revoliuciniams protestams ir įsikišus Rusijai ir pasakoja ją žiūrovams per LGBT bendruomenės ir aktyvistų gyvenimus. Nuo liudijimų apie kankinimus ir karo pabėgėlio duoną iki pasipriešinimo istorijų, filmas atskleidžia mums nematytą konflikto Ukrainoje pusę. Skaityti toliau…
Šiandien Sociali sociologija kviečia į kelionę po Slavutičių – miestą, pastatytą tuoj po Černobylio atominės elektrinės sprogimo ir skirtą pasaulinę tragediją išgyvenusiems Pripetės gyventojams. Rugsėjo mėn. į konferenciją apie post-socialistinių miestų kaitą Kijeve vykę ir patys Slavutičiaus mieste apsilankę, istoriją tekstu ir vaizdais šiandien pasakoja du miesto sociologijos entuziastai: Dalia Čiupailaitė (nuotraukos) ir Mažvydas Karalius (tekstas).
Tipinis daugiabutis Kijevo kvartale su mansardas primenančiais viršutiniais aukštais.
1986 m. balandžio 26-oji žymi svarbią dieną, palietusią ne tik Černobylio AE dirbusius specialistus bei Ukrainos visuomenę, bet ir visą pasaulį. Maždaug 1:23 val. sprogo atominės elektrinės 4 reaktorius, į 8 kilometrų aukštį paleidęs žmogaus sveikatai nuodingų radionuklidų debesį. 30 kilometrų spinduliu aplink katastrofos vietą buvo paskelbta mirties zona. Anot tarptautinių ekspertų, nuo tiesioginio apsinuodijimo radiacija sprogimo vietoje mirė 31 žmogus [9]. Vietiniai radiologai ir mokslininkai tikina, kad kiek iš tiesų nukentėjo nuo katastrofos pasakyti sunku, nes radiacijos sukelti padariniai pasireiškia toli gražu ne iškart, tačiau skaičius galėtų siekti bent kelis šimtus tūkstančių [2]. Nematomas radiacijos debesis per Baltarusiją ir Pribaltiką nukeliavo iki pat Skandinavijos. Skaityti toliau…
Prieš kokį pusmetį daug kas dalinosi įrašais apie Kinijoje diegiamą (kol kas savanorišką, o ateity galimai privalomą) socialinio kredito sistemą ir kaip tai yra baisu. Trumpai sakant, pagal šią sistemą piliečiai bus nuolat stebimi ir vertinami, ne tik technologijų ir visokių apps’ų, bet ir kitų piliečių. O nuo turimo balo priklausys tavo galimybės prieiti prie visuomeninių gėrybių – potencialaus romantinio partnerio, geresnio vaikų darželio, gydytojo ir pan. Praeitą mėnesį rūkei neleistinoj vietoj, bėgai per raudoną šviesaforo signalą, pavėlavai sumokėti mokesčius, negrąžinai skolos – tavo reitingas iškart smunka, tad šį mėnesį laukti eilėj pas pulmonologą teks žymiai ilgiau, be to, nebegalėsi išskristi atostogų į užsienį… Ir dabar seka jau nusibodusi frazė – viskas maždaug taip pat, kaip šioje Black Mirror serijoje (kuri išties gera ir taikli bei kurią, beje, kaip ir visą serialą, kiekvienais metais primygtynai rekomenduoju savo studentams). Kurį laiką kalbos apie šią idėją buvo aprimusios, bet po šio ir šio video pasirodymo vėl suintensyvėjo.
Man asmeniškai socialinio kredito sistema nėra priimtina, bet be galo įdomi ne tik kaip (post)modernios socialinės kontrolės bei stratifikacijos pavyzdys, bet ir šansas pamatyti, koks kūdikis išsivystė iš komunizmo, kapitalizmo ir technologijų mylavimosi. Nemažiau intriguoja ir tai, kaip žmonės reaguoja į tokio reiškinio realią galimybę nūdienos pasaulyje. Mano įspūdis toks, kad dauguma vakariečių mano socialinio burbulo dalyvių apie šios sistemos blogumą kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką.
Ir viskas čia suprantama. Dažnam vakariečiui – individualistinės kultūros atstovui, kuris vertina laisvę, galimybes rinktis ir asmens privatumą, tokia socialinės stratifikacijos sistema kelia siaubą. Tačiau reikia nepamiršti, kad Kinija, nors ir nebe taip stipriai, tradiciškai yra labiau kolektyvistinė kultūra, kurios atstovams stabilumas, saugumas ir šeimos/bendruomenės/visuomenės gerovė gali būti žymiai svarbesni už laisvę, privatumą ar pavienio individo gerovę. Tad jiems gali būti menka netektis, jei pastaruosius tektų aukoti dėl pirmųjų. Ar tai blogai? Skaityti toliau…
Izraelio visuomenės portreto eskizas
„Nesuklysiu teigdama, kad sociologija mūsų šalyje yra labai stipri ir klestinti“,- sako 33 metus socialinių tyrimų srityje besidarbuojanti ir šiuo metu taikomųjų tyrimų institutui Izraelyje vadovaujanti Haya Amzalag-Bahr. Gana neįprastas ausiai pareiškimas, ar ne? Kodėl sociologija šioje šalyje užima svarbią poziciją? Ką socialinių mokslų atstovė galėtų papasakoti apie Izraelio visuomenę, o gal tiksliau – visuomenes? Netrukus apie tai papasakos pati Haya, kurią pakalbino šiuo metu Jeruzalėje savanoriaujanti Viktorija Einorė. Drąsiai, entuziastingai ir su didele pagarba šalį bei save šioje šalyje atrandanti Viktorija nustebino mums neįprastu interviu formatu – visiškai nusišalinusi ji pasakoja istoriją tik pašnekovės lūpomis. „Čia būdama labai greitai ir labai aiškiai suvokiau, kad čia negimęs ir neaugęs kitaip kalbėti tiesiog neturi teisės“,- paaiškina autorė. Visai nekeista, kad Viktorijai būdinga tokia laikysena, juk pati turi sociologijos išsilavinimą ir ne vienerius metus dirbo šioje srityje. Tekstą puošiančios Izraelio nuotraukos – iš Viktorijos asmeninio albumo.
Su Haya susitikome rytą. Prisėdome vietos kavinėje, užsisakėme šviežiai spaustų vaisių sulčių. Sodrių, aitrokų – gaivus nubudimas lietuviškam liežuviui, pratusiam prie slopaus nesunokusių egzotiškų gėrybių skonio. Šie žodžiai gana tiksliai apibūdina pažintį su Izraeliu apskritai – jo gamta, kultūra ir marga, raiškia visuomene.
Apie pašnekovę
Mano vardas yra Haya Amzalag Bahr. Jis savotiškai iliustruoja Izraelio įvairovę apskritai, nes atskleidžia jungtį tarp žydų aškenazių ir sfaradžių.
Amzalag yra mano mergautinė pavardė. Esu kilusi iš Maroko. Mano tėvas čia atvyko dar iki Izraelio valstybės įkūrimo, motina – dveji metai po to.
Bahr, vyro pavardė, iš tiesų yra Ukrainos kaimo pavadinimas. Mano vyro motina yra lenkė, tėvas – ukrainietis. Prieš persikraustant į Izraelį, mano uošvio pavardė buvo Tverskyj. Jis su žydų chasidų grupe atvyko čia gyventi 1810 m., įsikūrė Safede (hebr. Tsfat) – išskirtiniame mieste, kuriame daugelį metų gyveno kabalos pasekėjai. Tai – vienas iš keturių Izraelio miestų, kuriuose žydai gyveno nuolat, dar nuo Biblijos laikų.
Mūsų šeima yra kultūrų mišinys – kitaip sakant, Izraelio kasdienybė. Taip, visos mano šaknys yra Maroke, bet daugumos izraeliečių šeimos yra itin mišrios, susirankiojusios po aštuntadalį kraujo iš skirtingų pasaulio kraštų.
Profesinė patirtis
Aš vadovauju taikomųjų tyrimų institutui „Digma“. Jame vykdome taikomuosius sociologinius, psichologinius, švietimo, socialinio darbo ir kt. tyrimus. Tyrimų rezultatai praturtina mūsų žinias apie pasaulį, padeda jame orientuotis bei kurti įrankius, kurie galėtų padėti įvairiom institucijom bei organizacijom priimti geresnius sprendimus. Su instituto komanda dirbame jau 26 metus, o aš pati šioje srityje sukuosi visus 33. Turiu socialinės psichologijos ir sociologijos magistro laipsnius, o bakalauro programoje mokiausi politikos mokslų.
Mano veiklos kryptis – darbas su pelno nesiekiančiomis organizacijomis, vyriausybės ir vietos valdžios institucijomis. Mane domina projektai, orientuoti į socialinį darbą, įvairias bendruomenes, nepalankioje padėtyje atsidūrusią Izraelio populiacijos dalį – tiek arabus, tiek žydus (ir sekuliarius, ir religingus). Mano širdžiai artimiausia tema – skurdo mažinimas. Dirbu su socialinės rizikos grupei priklausančiais vaikais, jaunimu ir šeimomis. Taip pat, nors šiuose kontekstuose skambės keistai, analizuoju privačių asmenų finansinį elgesį: konsultuoju tokiais klausimais, kaip gyventi nepatiriant finansų stygiaus, planuoti pensiją ir pan. Skaityti toliau…
Skonio karai Lukiškių aikštėje
Visai neseniai Vilniaus viešąją erdvę virpino Lukiškių aikštės memorialo projektų konkursas ir jo peripetijos. Ši tema buvo paliesta ir spalio 1 dieną vykusioje tarpdisciplininėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Architektūros kokybė: konteksto svarba“, kurioje buvo gilinamasi ir į socialinius architektūros aspektus. Vienas iš pranešėjų – semiotikas Paulius Jevsejevas – kalbėjo apie aplinką kaip vertybinio pasaulio organizavimo išraišką bei skonio karus Lukiškių aikštėje. Nors autorius prisipažino palaikęs „Kalvos“ projektą, analizuodamas situaciją stengėsi būti neutralus abiejų aistras sukėlusių projektų atžvilgiu. „Šiame įvykyje susipina daugelis visuomenės gyvenimo gijų, kurias narpliodami galėtume geriau pažinti save pačias, kad galbūt ateityje panašius konfliktus išgyventume sėkmingiau“, – svarstė semiotikas. Paulius dėkoja konferencijos organizatoriams už paskatą plačiau apsvarstyti Lukiškių aikštės memorialo rinkimus, o mes dėkojame Pauliui, kad savo įžvalgomis sutiko pasidalinti su Socialios sociologijos skaitytojais.
~Lukiškių aikštė iki 2017 m. rekonstrukcijos ir Vincent Van Gogh, Batai (1)~
Vienas galimas būdas narplioti kelias gijas iškart – traktuoti analizuojamą įvykį kaip semiotinį procesą, t. y. tokį procesą, kai konstruojama, gaminama ar daroma reikšmė, kai sudaromos sąlygos reikšmei rastis. Reikšmės procesas buvo įvykio dėmuo tiek sprendžiant, kas apskritai turėtų būti Lukiškių aikštėje, tiek rengiant bei renkant galimus memorialo projektus, tiek dėl jų diskutuojant bei protestuojant. Siūlau semiotiniu požiūriu aptarti du labiausiai pasižymėjusius Lukiškių aikštės memorialo projektus: Gintaro Čaikausko, Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio, Rimanto Dichavičiaus ir Arūno Sakalausko projektą „Atminti ir pagerbti“, kurį vadinsiu „Raiteliu“; ir Andriaus Labašausko projektą „Laisvės kalva“, kurį vadinsiu „Kalva“.
Visų pirma aptarkime, kokiu būdu galima suvokti memorialo projektavimą aikštėje kaip reikšmės problemą. Čia atskaitos tašku gali tapti pats ketinimas įrengti memorialą. Mat memorialas – ne daiktas. Tai gali būti atminimo lenta ar skulptūra, bet taip pat performansas, rašytinis tekstas, nuolat keičiama meno kūrinių ekspozicija, tuščia vieta ir kt. Vadinasi, memorialo negalime iš anksto apibrėžti fiziniais erdvės parametrais. Tai dėl to, kad memorialas grindžiamas specifiniu visuomenės santykiu su erdve. Grubiai tariant, galima sakyti, kad erdvė tampa memorialine, kai organizuojama tenkinant socialinės atminties funkcijos diktuojamus poreikius: visuomenei reikia įsteigti atmintį, suteikti jai formą, ir tai daroma tam tikru būdu organizuojant pasirinktą erdvę. Tiesa, kad išvengtume pernelyg siauro atminties supratimo, kada atmintimi laikomi vien viešoje erdvėje sklandantys istoriografinių naratyvų fragmentai, įgiję legendų statusą, turime nepamiršti, kad atmintis neišvengiamai susipina su humanitarinių mokslų žiniomis, su esamojo laiko vertybiniais klausimais, su galios dinamika, su ateities projekcijomis ir panašiai. Visa tai – reikšmių sfera, kiekvienas architektūrinis pasirinkimas čia iškart modifikuos reikšmės atsiradimo sąlygas. Apibendrinant: memorialas yra ne kas kita kaip reikšminis darinys, kuris atsiranda tam tikru būdu organizuojant pasirinktą erdvę, siekiant suteikti formą socialinei atminčiai. Vadinasi, memorialo projektus galima ir verta svarstyti semiotiškai, kaip siūlomus viešojo reikšmės įtaiso variantus. Skaityti toliau…
Sociokinas grįžta! Vėl susitiksime Filosofijos fakultete vakarais prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiam prisijungti visus susidomėjusius.
—
Ką žmonės patiria per savo gyvenimą ir kuo šios patirtys panašios ar skiriasi tarp individų? Kaip dažnai svarstomi tokie reiškiniai kaip tapsmas suaugusiu, senatvė, mirtis, tapatumas, draugystė, įvaizdžio formavimas? Ko turėtum nežinoti, kad būtų sunku prisitaikyti prie visuomenės?
Naujojoje Zelandijoje galite sutikti kompaniją, kuriai modernus pasaulis ir jame vyraujančios socialinės normos – iššūkis. Tiesa, šią kompaniją greičiausiai sutiksite naktį. Kita tiesa – galite būti suvalgytas.
“What We Do in the Shadows” – komedija-mokumentika apie kompaniją vampyrų ir jų pastangas adaptuotis dvidešimt pirmame amžiuje. Apie skirtingų kartų atstovų, gimusių tiek viduramžiais, tiek prieš 8000 metų, tiek antrojo pasaulinio karo metais, gyvenimą kartu. Apie skirtingų grupių – vampyrų ir vilkolakių – sąveikas. Apie maištaujančius draugus. Apie pastangą įsisavinti naujas technologijas. Apie pareigas, kurias įgyji, tapdamas vampyru. Ir apie kitus socialinius iššūkius, apie kuriuos nebūtinai susimąstome.
“What We Do in the Shadows” 2014 m. parašė, surežisavo ir suvaidino Jemaine Clement bei Taika Waititi. Įspėjimas – gali tekti bent keletą kartų nusijuokti.
“Some people freak out a bit about the age difference. They think, “what’s this 96-year-old lady doing with a guy four times her age?” And, you know, I don’t care.”
Atsinaujinančiame sociokine susitikime spalio 18 d., 18.45 val. Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9/1) 307 aud.
Nuo 20.50 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje.
Daugiau apie sociokiną:
https://sociologai.lt/sociokinas/
Prieš daugiau nei 15 metų žymus antropologas T. H. Eriksenas knygoje „Akimirkos tironija“ analizavo greitąjį ir lėtąjį laiką nūdienos Vakarų pasaulyje. Pasak jo, tendencija aiški: nenustygstantis laikas vis labiau veikia turtingųjų šalių gyventojų gyvenimo ritmą. Pasak jo, laikas atokvėpiams ir pertraukoms, lėtoms mintims, kalboms ir veiksmams taps atgyvena – tai, ką galima atlikti greitai, išstums tai, ką reikia daryti lėtai. Be to, sunkiai gebėsime atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Paskęsime detalėse, keliose sferose, pamesdami bendrą vaizdą. Rodos, tas laikas jau atėjo ir spėjome gerokai įklimpti nesustabdomame(?) jo pagreityje. Kai kuriuos iš mūsų (mane tai tikrai) jis jau spėjo taip užknisti, kad ėmėm ilgėtis ir aktyviai kažką keisti savo gyvenimuose, kad tik susigrąžintume lėtąjį laiką.
Gegužės 7 d. Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Eriksenas lankėsi VDU, visi susidomėję galėjo sudalyvauti jo paskaitoje „Perkaitęs pasaulis: antropologija, globalinės problemos ir paspartinti pokyčiai“ (“An overheated world: anthropology, global issues and accelerated change“). Paskaitoje antropologas plėtojo šiandien be galo aktualias temas apie globalizacijos daromą poveikį tiek individo, tiek valstybių ir visos planetos mastu, apie perdeginėjančius mus perkaitusiame pasaulyje, apie žmonių išgyvenamą bejėgystę bei jos priežastis. Paskaitos įrašą galite rasti čia, susipažinti plačiau su žmonių ir visuomenių perkaitimo fenomenu galite perskaitę 2016 m. pasirodžiusią Erikseno knygą “Overheating: An Anthropology of Accelerated Change“, o dabar kviečiu susipažinti su glausta sociologijos doktorantės Ievos Dryžaitės minėtos paskaitos apžvalga/refleksija.
Pasak Erikseno, dabartiniame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, kadangi iš jo yra atimta teisė dalyvauti svarbiuose sprendimuose, kurie tiesiogiai daro įtaką jo gyvenimui ir aplinkai. Formuojasi situacija, kai visai nebeaišku, nei kas už ką atsakingas, nei ką reikėtų daryti, kad galėtum tai pakeisti. Žmonių bejėgystės situaciją stimuliuoja rinkos ekonomika, įvairių sektorių financializacija, vis didėjantis demokratijos deficitas augančių korporacijų kontekste, standartizavimas, eksponentiško augimo (pinigų, vartojimo, technologinės pažangos, gamybos ir pan.) ideologija, problemų sprendimo nutolinimas laike ir erdvėje. Pastarasis aspektas pasireiškia situacijomis, kai problema nebesprendžiama „čia ir dabar su lokaliai esančiais, dėl to labiau suinteresuotais ir suprantančiais pareigūnais“, o yra siunčiama į “main office“, kuris dažniausiai tik imituoja susirūpinimą ar išklausymą, nes problema per toli ir per svetima. Tokiame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, o progreso naratyvas, lig šiol buvęs gana teigiamas, visų neigiamų pasekmių kontekste (klimato kaitos, skurdo, augančios nelygybės, demokratijos deficito, žmogaus identiteto krizės) yra smarkiai kompromituojamas, nebetenka pasitikėjimo ir privalo būti permąstomas. Skaityti toliau…
