Būti nešališku?
Viename iš Lietuvos universitetų sociologijos studijų aprašų radau štai tokius gebėjimus, kuriuos turėtų valdyti asmuo, baigęs sociologiją: „analitiškai ir logiškai mąstyti, būti nešališku, mandagiu ir taktišku“. Analitiškas bei loginis mąstymas – neabejotina vertybė jaunajam sociologui. Mandagumas ir taktiškumas (arba taktika, kaip iššifruoti taktiškas spręskite patys) padeda spręsti reikiamus reikalus. Bet nešališkumas.. Gal jau užteks to nešališkumo ir politkorektiškumo mūsų sociologijoje. Išimtis turbūt galėtų būtų empiriniai ir rinkos tyrimai. Tačiau ir šis pasakymas galėtų kelti vidinį šypsnį visiems, susidūrusiems su žodžiu refleksyvumas, ar refleksyvioji…
Kur kas labiau aplink save mėgčiau matyti nemandagius, netaktiškus ir šališkus sociologus. Tegu pertraukę mane vidury sakinio, garsiai išrėkia ką PATYS galvoja, o parėkavę ir aprimę, tatai argumentuoja. Tuomet būsim visu žingsniu arčiau tiesos (savos), ir vienas kito pažinimo. Pradedantieji sociologai turbūt žino, kaip sunku turėti savo nuomonę bendraisiais sociopažinimo klausimais, jau nekalbant apie mokėjimą ją apginti. Bet kaip svaigina, kai diskusijoje gali argumentuoti ir pats stebėti savo mąstymo ištakas. O dar kai pavyksta kam nors ką nors įrodyti, ar kuo nors įtikinti…
Taigi, baigdamas šį trumpa kažką, linkiu sau ir visiems, sociodiskusijose smarkiai apsibarti siekiant įrodyti savo naktimis iš klasikų tamsiais viršeliais išskaitytas tiesas ir pripažinti mikliau mąstančio (o gal mažiau miegančio) kolegos tiesą, negu vienbalsiai pritarti tolerancijai viskam, ir politkorektiškai – akademiškai pasijuokti iš visuotinės tautos (sociumo) kvailybės.
Trumpai apie: Jeffrey C. Alexander, 1982. Theoretical Logic in Sociology. Vol 1: Positivism, Presuppositions, and Current Controversies. Berkeley, Los Angeles: University of California Press.
„Jei sociologija galėtų kalbėti, ji pasakytų: „aš esu pavargusi“ (psl. xviii). Tokiais žodžiais pradeda Jeffrey’is Alexanderis, iš karto versdamas kelti bent kelis klausimus: kokios šio santykiškai jauno mokslo nuovargio priežastys bei kokie galimi energijos šaltiniai?
Skaityti toliau…
Niekaip negaliu atsidžiaugti ir atsistebėti interneto platybėse surastu laimikiu – 1934 metais Kaune išleista knyga „Jaunai inteligentei“. Šis paprastu ir naiviu (nors vietomis verčiau nuoširdžiu) stiliumi parašytas apsirengimo, kosmetikos ir gražaus elgesio meno vadovas – tikras lobis sociologui bei skanėstas kiekvienai, ypač emancipuotai moteriai. Stokojantiems humoro bei istorinio jausmo, šis patarimų rinkinys gali sukelti susierzinimą.
„Jaunos inteligentės“ vadovas – autentiškas šaltinis, iš kurio galima rekonstruoti to meto visuomenėje vyravusias normas, vertybes bei lūkesčius ne tik moters bet ir vyro, vaikų vaidmenų atžvilgiu. Panaši literatūra, mano manymu, buvo ne tik gražus mėginimas padėti to meto merginai susigaudyti modernėjančioje visuomenėje, bet ir netiesioginis socialinės kontrolės būdas, padedantis konstruoti bei palaikyti norimos (pageidaujamos) moters modelį bei lyčių nelygybę. Knygoje atsispindi to meto Lietuvoje gajus tradicinis vyro ir moters vaidmenų pasiskirstymas, aukštesnio vyro statuso palaikymas. Skaityti toliau…
Povo efektas
Vienas svarbiausių sėkmingos Focus grupės veiksnių yra kokybiška dalyvių atranka. Jeigu netinkamai sukomponuosime grupę, diskusijos metu turėsime įvairių nesklandumų ir sunkiau pasieksime tyrimo uždavinius, tad ir tikslą.
Minėto metodo teoretikai kai kuriais atvejais nepataria daryti Focus grupių, kuriose kartu dalyvautų abiejų lyčių atstovai. Tokiose grupėse dažnai pasireiškia „Povo efektas“ („Peacock effect“) – situacija, kuomet būdami tarp moterų vyrai stengiasi užimti dominuojančią poziciją, kalbėti ne tik dažniau, bet ir autoritetingiau, neva pabrėžiant savo aukštesnį statusą ir geresnį temos išmanymą. Toks elgesys erzina moteris ir neleidžia joms atsipalaiduoti, nuoširdžiai diskutuoti reikiamu klausimu.
Šią savaitę, rugsėjo 21 – 24 dienomis Vilniuje vyks Europos kriminologų draugijos konferencija „Rethinking Crime and Punishment in Europe“, kuri suburs per 600 dalyvių iš viso pasaulio.
Pilną konferencijos programą ir daugiau informacijos rasite oficialiame tinklapyje – http://www.eurocrim2011.com.
Konferencijos metu į klasikines kriminologines idėjas bei teorijas bus stengiamasi pažvelgti iš dabartinės perspektyvos, įvertinti, kaip jos keitėsi bei vystėsi laikui bėgant, aptarti kriminologijos raidą, įžvelgti nusikalstamo elgesio bei reakcijos į jį tendencijų panašumus bei skirtumus įvairiuose Europos ir pasaulio regionuose.
Konferencijos metu bus aptartos tokios aktualios temos, kaip baudžiamoji politika, nusikaltimų prevencija, smurtas šeimoje, prekyba žmonėmis, neapykantos nusikaltimai, pagalba nusikaltimų aukoms, korupciniai nusikaltimai, naujos bei tradicinės nusikalstamo elgesio formos ir kita.
Artėja naujas sociokino sezonas!
Kaip ir žadėjome, nuo spalio mėnesio jūsų lauks naujas sociokino sezonas!
Savo omenyse jau turime surinkę nemažą potencialių filmų kolekciją ir norime, kad jūs taip pat prisidėtumėte prie galutinio repertuaro!
Jeigu žinote filmą, kurį, jūsų nuomone, verta pamatyti ir kurį norėtumėte pažiūrėti kartu, o paskui padiskutuoti su kolegomis – rašykite mums sociologai (a) sociologai.lt arba po šio įrašo komentarais!
Pirmojo sociokino sezono filmų sąrašą galite peržiūrėti čia.
Tikriausiai kiekvienas iš jūsų gyvenąs ar kada nors gyvenęs daugiabutyje yra susidūręs su reklamomis užgrūstų pašto dėžučių problema. Gerai, jeigu pašto dėžutę patikrinai eidamas iš namų – spalvingą šlamštą gali išmesti į pirmą pakeliui pasitaikiusį konteinerį. Žymiai problematiškiau, jei pašto dėžutę patikrini grįždamas namo – rankose laikydamas pundą nereikalingos makulatūros galvoji “negi dabar nešiuosi namo?”. Prisipažinsiu, ne kartą esu papildžiusi kaimynines pašto dėžutes antra skrajučių partija, nors dažniau pati randu dosnesnių kaimynų pasidalintos informacijos. Kiti nesivargindami nereikalingą turinį meta čia pat ant grindų, jeigu pirmiau už juos to nepadaro naujesnės reklamos skleidėjai, nesugebėję įgrūsti naujos šūsnies retai dėžutes besitikrinančių gyventojų adresu.
Ilgai kaimynai taip gyveno(m)… Tačiau vieną rytą laiptinėje aptikau naują nepažįstamą objektą – dėžę su užrašu “Vieta Jūsų reklamai”, kuri kaipmat iš esmės panaikino dvi problemas: bereikalingą vargą rūpinantis nereikalinga reklama bei netvarką laiptinėje. Dabar kiekvienas namo gyventojas tik vienu judesiu gali išmesti nereikalingą dėžutės turinį ir visada džiaugtis tvarkinga laiptine.
Vieno žmogaus (drįsčiau sakyti, kad daug pastangų nereikalavęs) poelgis pagerino ne tik savo paties, bet Skaityti toliau…
Trumpai apie: George Ritzer, 2001. Explorations in social theory: from metatheorizing to rationalization. London, Thousand Oaks, New Delhi: Sage publications.
Visi viena ar kita forma susiduriame su teorija, tačiau koks mūsų santykis su ja? Dažnas save laikantis sociologu šalinasi teorijos abstraktumo, kuris prasilenkia su praktiniais, galbūt profesinės karjeros poreikiais. Vis dėlto, kaip pabrėžia George’as Ritzeris čia siūlomoje jo knygoje, teorija yra neatskiriama socialinę tikrovę siekiančios suprasti sociologijos dalis, o šio supratimo siekis reikalauja labiau išvystytų teorijų skonio receptorių… Kokių?
Skaityti toliau…
Sociologo akiai vaidybinis kinas yra šis tas daugiau nei judančių vaizdų estetika. Jei režisierius remiasi realizmo principais ir jei filme esti tarpusavy sąveikaujančių veikėjų, išlavinta sociologinė vaizduotė imasi darbo net kino salėje. Ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmas „Kika“ (1993) prašyte prašosi sociologinio Goffmano teorijos filtro – ne dėl to, kad skaitydama Goffmaną galvočiau apie Almodóvarą, bet dėl to, kad žiūrėdama Almodóvarą nepaliaujamai galvoju apie Goffmaną.
Ervingas Goffmanas: visuomenė kaip drama
Šekspyriška klišė „gyvenimas – tai teatras“ Goffmano teorijoje įgauna konkretesnį pavidalą: „kasdienis gyvenimas – tai kruopščiai surepetuoti teatro pasirodymai“. Pasak jo, kasdienių kiekvieno mūsų teatrališkų pasirodymų visuomenei tikslas yra ne tik tiesioginis konkrečių interesų siekimas, bet visuomet kartu ir dramaturginis spektaklis, kuriuo siekiama valdyti auditorijai sukeliamą įspūdį.
Goffmano knygoje „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“ analizuojamas savimonės (the Self) formavimasis, vykstantis socialinės sąveikos, tiesioginio kontakto su Kitais (arba su auditorija) metu, kai asmuo mokosi atlikti situacijai tinkamą vaidmenį. Dramaturginis įgudimas arba visapusiškas vaidmenų įvaldymas vadinamas susiformavusiu asmens tapatumu. Skaityti toliau…
LUNI darbininkų tyrimas sociologo akimis
Prieš kelias savaites su mumis susisiekė LUNI ir pasiūlė prisijungti prie jų planuojamo atlikti dirbančiųjų tyrimo. Pasidomėjus tyrimo kontekstu, „Socialiai sociologijai“ iškilo daug klausimų tiek dėl paties tyrimo tikslų ir idėjų, tiek dėl bendradarbiavimo formos, kuri galėtų būti mums priimtina tokiame kontekste. „Sociali sociologija“ nėra aktyvistų grupė ir kol kas neketina tokia tapti, aktyvizmas – kiekvieno sociologo asmeninis reikalas kaip žmogaus ir piliečio, o ne kaip sociologo. Todėl atsiliepdami į kvietimą pasirinkome kitą – viešosios recenzijos – prieigą. Manome, kad tokia prieiga vertinga dėl kelių priežasčių. Pirma, daugelis akademinių ir pan-akademinių diskusijų, kurios įvyksta auditorijose, virtuvėse ir kitose susitikimo vietose yra prieinamos tik žmonėms, kurie tąkart sudalyvauja – jų priklausomybė nuo žmogiškosios atminties nepalieka aiškaus, uždokumentuoto pėdsako, nuo kurio galima atsispirti. Antra, viešumas leidžia į diskusiją įsijungti visiems norintiems ir tokiu būdu plėtoti idėjas bei teikti naujus argumentus, kurie gali reikšmingai pakreipti suvokimą apie diskusijos objektą. Trečia, mūsų tinklaraštis yra virtualus projektas, todėl kuo didesnę savo veiklos dalį norime plėtoti ir viešinti internete.
