Moksleivi, ar nori pasitikiti pavasarį kartu su būriu socialių žmonių žiūrėdamas pro sociologijos rakto skylutę? Jei taip, registruokis į šeštadieninę Sociologijos akademiją moksleiviams „Žiūrėti pro rakto skylutę II“. Registruotis galima iki vasario 13 d. užpildžius šią anketą.
Jeigu kyla klausimų, rašyki: ieskomi@sociologai.lt
Pasidalinkite šios įdomios veiklos galimybe su 10 -12 klasių moksleiviais – draugais, pažįstamais, giminėmis, broliais, sesėm. Iš akademiją baigusių dalyvių organizatoriai kasmet sulaukia kuo geriausių atsiliepimų! Prasmingas laikas ir atradimai – garantuoti!
VDU Socialinių mokslų fakultetas kviečia dalyvauti II-ojoje nacionalinėje jaunųjų sociologų ir antropologų konferencijoje „Aktualūs sociologijos ir antropologijos tyrimai: problemos ir kontekstai“, kuri vyks 2016 m. balandžio 22 d. Kaune.
Plenarinės diskusijos tema konferencijoje – „Vytauto Kavolio kultūros dirbtuvėse: asmuo ir idėjos“.
Kviestiniai pranešėjai: istorikas, Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. Egidijus Aleksandravičius, filosofas, VDU profesorius Leonidas Donskis, VDU Sociologijos katedros profesorius Vylius Leonavičius ir sociologas, VDU Socialinių tyrimų centro vadovas prof. Artūras Tereškinas. Skaityti toliau…
Sociologijos ir menų sintezės entuziastė Deimantė kviečia visus susidomėjusius prisijungti prie jos idėjos. Štai ką ji rašo:
Sveiki,
naujametinis Mildos straipsnis, kvietęs prisijaukinti socialinio išlikimo mamutą, fiksuotą mąstymo tipą keisti į augantį bei išsiugdyti nusiteikimą visoms galimybėms sakyti „Taip“ turbūt yra puikiausias įvadas į tai, kur noriu jus pakviesti. Gal ir jūs nuspręsite pasakyti „Taip“ mano pasiūlymui.
Esu sociologijos magistrantė Deimantė. Prieš tai 4 metus studijavau kūrybines industrijas. Jau ilgą laiką mane domina įvairių socialinių idėjų apjungimas su menais. Šiuo metu mano galvoje kirba idėja sukurti projektą „Kultūros nakčiai“, kuriame pasitelkiant vizualinį sprendimą (pvz. šviečianti instaliacija) būtų pateikta kokia nors sociologinė idėja, o gal ir pristatoma pati sociologija. Ieškau žmonių, norinčių prisijungti prie tokio projekto įgyvendinimo! Konkrečios idėjos dar neturiu, tik keletą bręstančių, tad visi susidomėję galėtų prisidėti prie viso proceso nuo a iki z. Skaityti toliau…
Ar demokratinėje valstybėje įmanoma per tris savaites be pasiruošimo ir pasipriešinimo priimti politinį sprendimą, kuris reikšmingai paveiks visų piliečių gyvenimą bent penkeriems metams? Lietuvos valdžia į pastarąjį klausimą šį (2015-ųjų) pavasarį atsakė teigiamai. Vasario 24 d. valstybės gynimo tarybai paskelbus siūlymą sugrąžinti šalyje šauktinių kariuomenę, jau kovo 3-iąją tam pritarė vyriausybė, o kovo 19 d. naujas įstatymo projektas (toliau – įstatymas) skubos tvarka patvirtintas parlamente, santykiu 110:2 (6 susilaikė). Pastarasis atvejis iškelia klausimų ne tik apie reprezentacinės demokratijos galimybes įgyvendinti savo pačios iškeliamus laisvės, pagarbos skirtumams ir konfliktu grįstos politikos principus, bet ir apie tai, kaip visuomenėje kuriamas pritarimas dominuojančiai politikai. Nuo tada, kai prieš beveik šimtą metų JAV prezidento W. Wilsono iniciatyva buvo įgyvendinta pirmoji valstybinės propagandos kampanija, įtikinusi prieš tai abejingą tautą įsijungti į I-ąjį pasaulinį karą, didelę reikšmę politikai įgavo viešoji nuomonė ir strategiškas jos formavimas per masinio informavimo priemones.
Šiandien Benediktas Gelūnas, svarstydamas, kaip Lietuvoje buvo įmanomas greitas ir sklandus šauktinių įstatymo priėmimas, dalinasi įžvalgomis apie masinių medijų propagandos ir valstybės politikos ryšį bei savo atradimais apžvelgiant delfi.lt diskursą apie šauktinių įstatymo projektą.
Vienas pirmųjų modernios propagandos teoretikų (taip pat ir praktikų) buvo E. Bernays, pagarsėjęs 1929 m. surengta moterų rūkymo akcija, kuri, naujienose pristatyta kaip moterų įsigalinimas per „laisvės fakelus“, taip pat greitai ir efektyviai išplėtė JAV tabako vartotojų auditoriją. Bernays suprato, kad manipuliavimas žmonių troškimais per „naujienas“ yra kur kas efektyvesnė masinės elgsenos keitimo priemonė nei tiesioginė reklama ir įtikinėjimas. Savo chrestomatine tapusioje knygoje „Propaganda“ Bernays teigia, jog tarp demokratinės politikos ir manipuliavimo masėmis esama esminio ryšio: „Sąmoningas ir sumanus manipuliavimas iš anksto paruoštais masių įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie manipuliuoja šiuo nematomu mechanizmu <…> yra tikrieji mūsų šalies valdytojai.“ (1). Tokia pozicija gali atrodyti ciniška, tačiau knygoje ji priimama kaip savaime suprantama – tai, ką laikome demokratija, negalėtų veikti, jei žmonės turėtų patys spręsti, kaip jiems gyventi, be autoritetų įtakos ir valstybinio masto mitų. Kitaip tariant, tokiame kontekste laisvės principas yra įgyvendinamas, kai absoliutaus pasirinkimo (t. y. kai rinktis galima iš visko) situacijoje pasirenkama pasikliauti įpročiu, patarimu, imitacija, mada ar vilione, kurių šaltiniai lokalizuojami viešajame diskurse ir simbolikoje. Bernays abejingai ir paradoksaliai teigia, jog „galbūt vietoje propagandos ir ypatingo įtikinėjimo būtų geriau turėti išmintingų žmonių komitetus, kurie išrinktų valdovus, nurodytų mums kaip elgtis <…> Tačiau mes pasirinkome atviros konkurencijos metodą. Turime surasti būdą, kad ši laisva konkurencija veiktų pakankamai sklandžiai. Kad tai pasiektume, visuomenė nutarė leisti, kad laisva konkurencija būtų tvarkoma lyderių ir propagandos.“ (2). Kad laisvė ir iš jos tarsi natūraliai kylanti konkurencija neprivestų visuomenės prie jos vidinei tvarkai pavojų keliančių konfliktų, Bernays ir juo sekusių ar sekančių propagandistų manymu, ši tvarka turi būti reguliuojama iš viršaus netiesioginėmis priemonėmis. Skaityti toliau…
Dar per 5-tąjį Sociokino gimtadienį skrisdami į Mėnulį socializavomės su Bowie fone. Jis periodiškai sušmėžuoja sociolog(i)ų pasibuvimų soundtrack’uose, o pas kai kurias iš jų gana stipriai apsigyvenęs sąmonės ir pasąmonės kampeliuose. O beveik prieš savaitę, sekmadienio vakarą, galvodama, kaip kitą rytą pristatysiu savo naują tekstą, prisiminiau, kaip Davidas 1998 m. atsakinėjo į Marselio Prusto klausimyną:
-What is your current state of mind?
-Pregnant.
Tai va taip aš jaučiausi kokį mėnesį, kai taip nekantriai norėjau išgimdyti šį tekstą. O sausio 11-osios rytą buvo siurrealu išgirsti apie Bowie mirtį.
Iki tos dienos nebuvau susidūrus su tokiu rafinuotu įžymybės išėjimu iš šio pasaulio, kokį mums pademonstravo iš bendros tvarkos nuolat iškrisdavęs Davidas. Jis padarė kai ką visiškai neįprasto šiuolaikinei žvaigždei – jis mirė privačiai. WOW. Jokia žinutė apie Bowie vėžį per daugiau nei metus neprasprūdo į viešumą; prieš mirtį jis išleido naują albumą bei du, simbolių kupinus, nuosekliai link atsisveikinimo vedančius klipus; parašė padėkos ir atsisveikinimo žinutes savo bičiuliams, draugams, kolegoms (kurias kaip atsisveikinimą šie žmonės suprato tik sužinoję apie jo mirtį); vietoj pompastiškų laidotuvių – nuo viešos akies paslėptas palaikų kremavimas, juk jis norėjo tiesiog išnykti. Stebint į spintą, lyg karstą, lendantį dainininką, akyse pajaučiau bręstant ašaras. Bet ne liūdėsio, o žavėjimosi jo laikysena, orumu, drąsa. Pamenu, prieš kelis metus sveikindama savo draugą su gimtadieniu jam palinkėjau Bella Figura – elegantiškos laikysenos visuomenėje ir rafinuoto abejingumo kasdienio gyvenimo nusivylimams. Bowies tikrai turėjo Bella Figura!!!
Ai, beje, Bowie suteikia daug peno sociologiniams kapstinėjimams – šalia kitų buvimų jis buvo ir sociologinis fenomenas. Pop kultūra, ikonizavimas, fanai, žvaigždžių kultas, identitetas, savastis, įvaizdžiai, simboliai, kūnas, lytis, seksualumas, suprekinimas, socialinės normos, (ne)normalumas, deviacija, konformizmas, subkultūros, mažumos, LGBTQ+, modernybė, masinės medijos, mada – tai pagrindinės temos, kurių kontekste įvairių disciplinų atstovai analizuoja šį vieną įtakingiausių popkultūros veikėjų. Ar įmanoma atsakyti, kas buvo „tikrasis“ gebėjimą žaisti įvaizdžiais, kaukėmis, vaidmenimis turėjęs muzikos asas? Kokia jo įtaka visuomenės kultūriniam, socialiniam, politiniam gyvenimui? Skaityti toliau…
3:3
Be ko žmonės negalėtų išgyventi? Be oro, vandens ir maisto? Žiūrint į įvairius rodiklius, Lietuva – viena iš geriausių pasaulio vietų gyventi atsižvelgiant į šių gyvybei būtinų resursų kokybę ar sąlygas juos išsiauginti. Šitą suvokus ima kilti pavydas pačiai sau, kad čia gyvenu (juk ateity šių resursų, ypač jų kombinacijos, bus ypač stokojama). Bet šalia šito gėrio yra ir trys visai nepavydėtini dalykai. Pasirodo, Lietuva Europoje pirmauja ne tik savižudybių ar suvartojamo alkoholio rodikliais, bet ir sergamumo sifiliu srityje. Nepasaint statistikos/metodologinių niuansų, t. y., ne taip svarbu, ar demaskavus statistikos rinkimo trūkumus Lietuva užimtų 5, o ne 2 ar 1 vietą, svarbu, kad stovi kažkur pirmose gretose.
Žvelgiant į minėtą statistiką šiame naujametiniame savo tekste lyg ir norėtųsi jums/mums palinkėti tiesiog atsakingiau gyventi: atsakingiau vartoti alkoholį, atsakingiau žiūrėti į kitus žmones bei santykius su jais, atsakingiau vertinti savo gyvybę bei gyvenimą. Tačiau turbūt šį tekstą skaitantiems alkoholizmas, sifilis ar savižudybė dar nėra esminė grėsmė, todėl pakalbėsiu apie kitus, tačiau su tais dalykais irgi stipriai susijusius, dalykus – laimę ir pragarą, gyvenimo kokybę, krizes, savęs paieškas, socialinio išlikimo mamutą, fiksuoto ir augančio mąstymo tipus, ateivius, mokslą ir pan. Per praėjusius metus suvartojau daug gerų, dažnai įkvepiančių tekstų ar interviu. Kai kure iš jų neištirpo informacijos triukšme ir karts nuo karto vis sugrįždavo į mintis, susisiedavo tarpusavyje, iššaukdavo naujas idėjas. Taigi sumaišiau ir jums socialią, per savo prizm-tarkę sutarkuotą, mišrainę „Ką daryti, kaip gyventi, kad rizika nusižudyti būtų kuo mažesnė, nes labiau jaučiate pasitenkinimą nei nepasitenkinimą gyvenimu?“.
Laimė: Pragaras – tai Kiti, bet… be jų – irgi pragaras!
Harvardo universiteto mokslininkai jau 75 metus darbuojasi ties žmogaus gyvenimo raidą tyrinėjančia studija. Norėdami atskleisti, kokie veiksniai daro žmones laimingesniais ir sveikesniais, jie tyrinėjo 724 asmenų nuo paauglystės iki vyresnio amžiaus (arba mirties) gyvenimo kelią (60 žmonių išliko gyvi iki šių dienų ir toliau dalyvauja studijoje (dauguma eina 9-tą dešimtmetį)). Tyrimo dalyvių ne tik buvo klausiama apie jų darbą, šeimą, meilę, laisvalaikį, įpročius, draugus, dvasingumą ir pan., bet ir buvo renkami įvairūs sveikatos rodikliai. Jie kėlė klausimą – kodėl vieni senatvėje gyvybingi, trykšta energija ir jaunatviškumu, o kiti vos ne nustoja gyventi, tik egzistuoja? Skaityti toliau…
Sociokine – kelionė į Mėnulį!
„Visų pirma, aš manau, kad ši tauta turėtų įsipareigoti pasiekti tikslą – dar nesibaigus šiam dešimtmečiui išlaipinti žmogų Mėnulio paviršiuje ir saugiai sugrąžinti jį atgal į Žemę. Nė vienas kosminės erdvės projektas tuo laiku nebus toks įspūdingas visai žmonijai, nė vienas kosminės erdvės tyrimo projektas nebus toks svarbus kaip šis. Ir nė vienas jų nebus toks sunkiai ir brangiai įgyvendinamas kaip šis.“ J. F. Kenedis, 1961 m.
Kodėl to buvo imtasi ir kodėl tai taip svarbu? Apie ką yra pirmasis žmogaus pasivaikščiojimas mėnulyje? Ar tai svajonė, kuri vis dar rodosi kaip sapnas, kaip sakė W. Cronkite CBS naujienų pranešime? Ar tai visai nieko nereiškiantis įvykis, kaip manė Picasso? Ar dabar iš to likę tik vėliava ir numirėlio pėdsakai mėnulio dulkėse?
Sociokino penkmečio proga – kelionė į mėnulį, kurios metu turėsime progą pasižiūrėti istorijų apie ankstesnius apsilankymus ten, padiskutuoti apie technologinį progresą, konspiracijų teorijas, įvykių konstravimą medijose, kosmoso reikšmę bei žmonijos svajones.
Žiūrėsime „ Le Voyage dans la Lune“ (1903 m.), dokumentikos iš nusileidimų mėnulyje bei Futuramos 2-ąją seriją. (viskas anglų k.)
Filmų peržiūrą ir diskusiją užbaigs Lunar party! (suneštinė Sociokino jubiliejaus šventė)
Lauksime jūsų visų gruodžio 12 d. (šeštadienis), 17:30, Juliet-5 sritis / Charlie kvadrantas, sklypas #491/0021, Mėnulyje (išduotas vienintelės legalios už Žemės ribų esančios nuosavybės pardavėjos Mėnulio ambasados – Lunar Embasy).
Norintiems dalyvauti – keleivių į raketą, skrisiančią į Menulį, laipinimas vyks prie Ivanauskaitės katino (Naujamiestyje, Vilniuje). Raketa pakyla 17:20. Su savimi turėkite būtiną atributą kelionei į mėnulį – sidabro spalvos detalę ant savęs.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook puslapyje.
2015 m. gruodžio 9 d. (trečiadienį) kviečiame į metodologinį seminarą „Nusikaltimų dinamikos erdviniai tyrimai: metodologiniai klausimai, techniniai sprendiniai ir interpretacijos“, kuris vyks 11.00 – 12.30 val. VU Filosofijos fakulteto 107 aud. (Universiteto g. 9/1).
Nusikaltimai žadina ne tik miestiečių, bet ir mokslininkų smalsumą. Žinios apie greta įvykdytus ar nutikusius nusikaltimus audrina kasdienę vaizduotę, tampa apkalbų temomis, skatina dažniau pagalvoti apie savo paties ir artimųjų saugumą, kas ilgainiui leidžia atsirasti mentalinei miesto geografijai. Kiekvienas miestietis žino, kurių miesto vietų reikėtų vengti, kur yra didesnė tikimybė tapti smurto arba užpuolimo auka, kur dažniau galima sutikti nuo kvaišalų apdujusius jaunuolius, kur tikrai prikibs įkaušę vyrai ar benamiai, prašantys kelių centų alkoholio buteliui.
KU mokslininkų grupė – sociologai ir geografai – kviečia visus besidominčius kolegas į susitikimą (metodologinį seminarą), kurio metu pasidalins savo patirtimi tyrinėjant nusikaltimų geografiją Klaipėdoje ir jos erdvines slinktis per 20 metų laikotarpį. Seminaro metu bus aptarti šie klausimai: Skaityti toliau…
P. Bourdieu sociologams siūlo įvairius principus, kurie gali padėti tiek suvokti socialinę tikrovę kaip tokią, tiek ir atsirinkti tinkamus būdus jai tirti bei pažinti. Bourdieu sociologija nereikalauja tam tikrų tyrimo metodų priėmimo ar atmetimo, ji nėra dogmatiška, tačiau turi savo kertinius principus, kriterijus ir sąvokas. Šiandien sociologijos magistrantas Mindaugas Ignotas aptaria prancūzų mokslininko siūlomą tyrėjo savianalizės/(savi)refleksijos principą ((savi)refleksija ir tyrėjo savianalizė, Bourdieu kontekste, yra praktiškai tapačios sąvokos ir šiame tekste jos paprastumo dėlei vartojamos kaip sinonimai).
Savianalizės klausimas turėtų būti kasdienė tyrėjo pastanga, laikysena. Deja (o gal puiku!?), šiandien dažniau girdime apie ją kalbant, o ne praktikuojant. Kiek, kaip ir visų svarbiausia – kodėl sociologai turėtų užsiimti (savi)refleksija savo veikloje? Mindaugas stengiasi atsakyti į šiuos klausimus. Greičiausiai jis užmins daugiau klausimų ir mįslių nei pateiks atsakymų,tačiau galbūt čia ir slypi susitikimo su Bourdieu vertė – raginimas apmąstyti ir ieškoti naujų prieigų, neskubant įtvirtinti konkrečių atsakymų ar konkrečios veiklos receptų sociologijos plotmėje.
Socialiniuose moksluose gausu skirtingų refleksijos suvokimų. Ji gali reikšti tiek subjekto (savi)analizę, tiek ir būti taikoma tam tikriems objektams, pavyzdžiui tekstams. Bourdieu refleksijos samprata išsiskiria kitų teoretikų kontekste ir apima tris aspektus: ji nutaikoma į socialinio pažinimo metodus (o ne patį tyrėją), kolektyvinę tyrėjų veiklą (o ne pavienį asmenį) ir yra skirta sutvirtinti sociologijos epistemologiją (o ne ją griauti ar diskredituoti) (2). Mokslininkas dar ją aiškina kaip objektyvuojančio subjekto analizę ir pačią šio subjekto objektyvaciją (trumpai priminsiu, kad objektyvacija – sudaiktinimas, perėjimas/persilaužimas iš asmeniško santykio su savimi ir savo padėtimi konkrečioje grupėje/visuomenėje į daiktišką santykį). Jo manymu, būtina išryškinti ir atskleisti tiek šio subjekto padėtį ir trajektoriją bendrojoje socialinėje erdvėje, tiek jo užimamą poziciją konkrečios specialybės, disciplinos lauke, tiek ir patį tyrėjo priklausymą scholastinei, akademinei sferai (4).
Turime nepamiršti, kad ši savianalizė neturėtų būti sutelkta ties pačiu tyrėjo asmeniu, bet pirmiausiai turėtų apimti tyrėjo socialinį lauką, nors ši perskyra, Bourdieu ruožtu, yra gana abejotina. Sociologas nepripažįstą tokių teorinių dichotomijų porų kaip „objektas“ ir „subjektas“ arba „agentas“ ir „struktūra“. Vietoj šių perskyrų Bourdieu renkasi reliacionizmo principą, kuris pabrėžia abiejų poros pusių sąveiką bei santykį, neteikdamas nei vienai iš jų absoliučiai determinuojančios pirmenybės (2). Tokiu atveju individualaus tyrėjo analizė kartu tampa ir jo aplinkos analize, ir atvirkščiai. Viena yra neįmanoma be kitos. Skaityti toliau…
Lapkričio 30 d. kviečiame apsilankyti VU Filosofijos fakultete, kur viešės žymūs sociologijos profesoriai: lietuvių kilmės prof. Arūnas Juška iš East Carolina universiteto (JAV) ir prof. Kwang-Yeong Shino iš Chung-Ang universiteto (Korėja). Susitikimai-diskusijos su sociologais vyks 201 aud. Kviečiami visi susidomėjusieji!
- Nuo 14.00 iki 15.00 val. prof. – susitikimas ir diskusija su A. Juška apie šiuolaikines sociologijos ir socialinės politikos tendencijas.
Prof. A. Juška Lietuvoje apsigynęs daktaro disertaciją „Švietimo sistemos veiksmingumas ruošiant specialistus ir darbininkus Lietuvos pramonei (1983-1988)“, savo akademinį kelią tęsė Amerikoje, kur, pabaigęs magistro studijas, Mičigano valstijos universitete apsigynė disertaciją „From Provinces of Empire into the Nation – States: Ethnic Transformation in the Successor States of the Former Soviet Union“. Šiuo metu A. Juška East Carolina universitete studentams skaito kursus aplinkosaugos, miesto sociologijos, socialinių problemų, nusikaltimų, rasės, lyties, klasės ir sociologijos teorijos srityse. Profesorius yra daugelio svarbių publikacijų autorius – jų sąrašą galima peržvelgti štai čia ir iš anksto paruošti aktualius rūpimus klausimus. Skaityti toliau…
