Skip to content
Geg 5 20

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

parašė Milda ir Veronika

 „Pasak psichoterapeutės Alexandros Sacks, tai, kas gąsdina neseniai kūdikio susilaukusias moteris, yra laike išsitęsęs tapsmo mama procesas (matrescence), o keliantis nerimą jis yra dėl to, kad prieštarauja įprastam įsitikinimui ir lūkesčiui gebėjimą būti mama, motinišką intuiciją gauti tarsi savaime, automatiškai bei natūraliai kartu su kūniškais nėštumo ir gimdymo patyrimais. Tačiau tiesa yra tokia, kad tapsmas mama (kaip ir tėčiu) daugeliui užtrunka ilgiau.“ Tai ištrauka iš prieš mėnesį pasirodžiusios Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

Veronika yra sociologė, tinklaraščių „Pterodaktilis“ ir „Sociali sociologija“ autorė, trijų vaikų mama, mano bičiulė, kolegė, su kuria visada malonu turėti reikalų, o dabar dar ir knygos autorė! Knygos, kuri padeda suprasti ir realistiškiau įsivaizduoti tapsmo tėvais procesą bei tėvystės dvilypumą: tikras gyvenimas su vaikais yra tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kupinas iššūkių, liapsusų, absurdiškų situacijų. Mūsų – devyniasdešimtųjų vaikų – virsmą tėvais ji reflektuoja laikmečio kontekste bei parodo, iš kur kyla mūsų kartai specifinės galios ir silpnybės. Po Knygų mugės, kur vyko knygos pristatymas, susėdome pokalbio pratęsimui ne tik apie knygą. Kviečiame skaityti apie detektyvinius tėvystės motyvus, apie netvarią pasiaukojančią motinystę, tėvus lydintį kaltės jausmą, vystančius hipsterius, keturias gyvenimo taburetės kojas, vyrų klausimus, šventojo vyro kultą, tėvystės blog‘us, kur kartais pasibaisėtinai viešai ir begėdiškai atvirai pasakojamos gyvenimo su vaikais sėkmės ir nesėkmės, bei kitus dalykus.

Veronika su vaikais (nuotraukos autorė Ieva Urbonaitė)

Milda: Knygose ar tinklaraščiuose apie motinystės patirtis jų autorės kalba dažnai susiduriančios su patiriamu spaudimu motinystę konvertuoti į kažkokią apčiuopiamą vertę. Paprasčiau sakant – į bent minimalią ekonominę sėkmę, ar socialinį, simbolinį kapitalą. Lyg būti tik mama savaime nėra vertinga. Tapus mama pradėti rašyti tėvystės tematikai skirtą blog‘ą, o po to parašyti knygą – gana dažna (ypač Amerikoj) praktika. Jautei spaudimą nebūti tik mama, o būti mama, kuri gali dar ir tą, ir aną?

Veronika: Jaučiau didelį vidinį spaudimą nesusikoncentruoti vien tik į motinystę, išlikti profesiniame lauke, skaityti, domėtis, rašyti apie sociologiją, apskritai – rašyti. O rašyti apie tėvystę, motinystę prieš susilaukdama vaikų visai neplanavau, man tai atrodė galbūt kaip tik lyg pats tikriausias patvirtinimas, kad štai, jei užsiimi motinystės refleksijomis, esi jau tik mama, įsitrauki taip stipriai, kad tavo tapatumas keičiasi iš esmės. Blogo rašymo aš nemačiau kaip kokios nors atsvaros ar veiklos už motinystės ribų, tiesą sakant, nematau ir dabar. Tik po tų jau beveik septynių metų motinystėje, turbūt visos atskirtys ir ap(s)ibrėžimai tapo nebe tiek ir svarbūs. Mama, tik mama, net mama – būk kaip tau būnasi ir kaip aplinka, galimybės leidžia tau būti. Iš šeimos, visuomenės, ekonomikos patiriame tiek daug spaudimo, kad daugiausiai, ką galime padaryti sau – bent nepridėti dar vieno, vidinio, spaudimo šaltinio.

Milda: Domėdamasi mamų blogų tematika vis užkliūdavau už „mamų karų“ (mommy wars) sąvokos, kuri nurodo priešiškumą tarp dviejų motinystės modelių – motinų, kurios lieka namuose, ir motinų, kurios dirba, siekia karjeros. Ar šie karai vis dar tebevyksta? Ar ši skirtis vis dar aktuali ir gali būti susipriešinimo šaltiniu? Galbūt pastebėjai, kokie „nauji karai“ ir dėl kokių temų vyksta tarp mamų? Kokios temos ypač aršina mamas?

Veronika: Man rodos, tavo minimi karai yra gana būdingi JAV kontekste, kur valstybės parama tėvystės atveju yra beveik neegzistuojanti, ir tėvai labai anksti turi apsispręsti – samdyti savo kūdikiams aukles ar kitokią priežiūrą ir grįžti į darbą, ar vienam iš tėvų likti namie su vaiku. Nėra tų prabangos metų ar net dviejų ir daugiau, kuriuos mes turime čia, Lietuvoje. Toks didžiulis išorinis spaudimas, man rodos, skatina gynybiškumą, siekį savo pasirinkimą pateikti kaip vienintelį gerą, nes tiek „stay at home moms/dads“, tiek dirbantys tėvai vieni kitiems yra gyvas priekaištas. Su kur kas nuosaikesne šeimos politika mes tokio didžiulio spaudimo nepatiriame, tad ir karai pas mus švelnesni. Aišku, apie kiekvieną vaikų auginimo pasirinkimą atsiranda diskusijų, bet visada stebėdama žmones, negebančius priimti kitokių nuomonių, tyliai sau klausiu: kodėl tu taip nori įrodyti savo tiesą? Kas tave graužia? Galbūt nesu teisi, bet man rodosi, kad per pastaruosius keliolika metų atsirado kur kas daugiau nuosaikumo, galbūt – tiesiog empatijos vieni kitiems, tolerancijos nuomonių, patirčių, scenarijų įvairovėms. Nors, žinoma, gali būti ir taip, kad visos karštosios diskusijos tiesiog pasitraukė iš atvirai visiems matomų platformų (tokių kaip mamų forumai) į uždaras socialinių tinklų grupes. Socialinių tinklų atsiradimas taip pat leido susikurti saugiems burbulams, bendraminčių grupelėms, kuriose matome tik visapusiškai į save panašius žmones ir vengiame konfrontacijos – tai irgi nėra palanku „mommy wars“ suvešėjimui.

Esi miesto sociologijos sritį tyrinėjanti doktorantė, turinti ilgą blogerės patirtį, o dabar – dar ir parašei knygą. Natūraliai kyla klausimas, ar negalvojai rašyti disertacijos tėvystės tematika? Kodėl? Gal gali trumpai papasakoti apie ką tavo būsimas mokslinis darbas?

Tiesą pasakius, ne pirmą kartą gaunu klausimą, ar nesvarsčiau savo „užklasinės veiklos“ (rašymo apie tėvystę) susieti su darbu universitete ir imtis „normalios“ tėvystės sociologijos. Bet ne, nesvarsčiau. Man labai patinka mano dabartinė tyrimų sritis – miesto erdvės ir graffiti sociologija, aš ja nuoširdžiai mėgaujuosi. Labai gera turėti atsvarą nuo darbo bloge ir atsvarą nuo „užklasinės veiklos“ darbe. Gera turėti dvi alternatyvias erdves ir tam tikra prasme net dvi skirtingas asmenybes, savotišką Džekilą ir Haidą. Pavyzdžiui, turiu atskirus IG profilius, vienas skirtas tėvystės interesams, kitas – graffiti scenos stebėjimui ir dokumentavimui. Dirbtinis intelektas mano, kad šie du profiliai yra dvi skirtingos asmenybės, nes vienai siūlo kūdikėlių nuotraukas ir tėvystės memus, o kitai – skeiterių triukus ir daug daug graffiti turinio. Sakyčiau, visai nieko derinys.

Yra ir dar vienas momentas. Kaip psichologams griežtai nerekomenduojama užsiimti savo pažįstamų ar juolab artimųjų terapija, taip ir sociologams nesiūlyčiau rimtai tyrinėti subkultūros, kuriai priklausai ir norėtum priklausyti ateityje. Vienas mano kolega daug metų tyrinėjo savo subkultūrą, bet kai apsigynė disertaciją, padėjo tam labai riebų tašką. „Žinai, kai darai tyrimą, jei tai tikrai geras tyrimas, tu dekonstruoji savo tyrimo objektą. Sužinai dalykų, kurių žinoti visai nenorėjai ir kuriuos žinant pasidaro sunku tapatintis, įsijausti. Tam tikra prasme tu tą grupę tyrinėdamas sunaikini, bent savo viduje.“ – mane šis jo pastebėjimas įtikino. Aš džiaugiuosi būdama devyniasdešimtųjų vaiku, savo tėvystės tapsmą išgyvenančiu didele dalimi internete. Nenoriu iš to padaryti mokslinio projekto, bet paskui nebegalėti su nuoširdžiu džiaugsmu pasižiūrėti į bloginimą, neįpareigojantį rašymą ir socialinius tinklus. Skaityti toliau…

Bal 9 20

Karantinas – praktinis nacionalizmo triumfas? Apie COVID-19 su sociologu Z. Norkumi

parašė sociologai.lt

Jau beveik mėnesį gyvename karantino sąlygomis pagal mums visiškai naują ir neįprastą taisyklių rinkinį, kurio nesilaikant galime būti nubausti – užsikrėsti patys, užkrėsti kitus, patirti neformalų visuomenės ar formalų policijos sudrausminimą. Esame skatinami save disciplinuoti bei stebėti, ar kiti taip pat laikosi disciplinos. Esame kaip  reta atskirti ir tuo pačiu – visi kartu, apimti nematomo, bet savo padariniais didelio viruso. Pandemija liečia daugiau ar mažiau kiekvieną tiek visuomenės, tiek kiekvieno individo gyvenimo sritį. Šiandien kviečiame skaityti interviu apie socialinius pandemijos aspektus su sociologu, Vilniaus Universiteto profesoriumi Zenonu Norkumi.

2019 m. gruodį Kinijoje pradėjęs plisti COVID-19 šiandien jau yra apėmęs visą pasaulį. Lietuva – ne išimtis. Ar skiriate dėmesio šios pandemijos analizei?

Ne, nes tam nėra laiko dėl kitų įsipareigojimų. Kad kuo nors rimtai užsiimti, reikia parašyti projektą ir laimėti konkursą. Tada jau turi analizuoti iki sušilimo.

Su pandemijomis žmonija buvo susidūrusi ir anksčiau – 1918 metais siautė gripo pandemija, kitaip dar žinoma kaip Ispaniškasis gripas, vėliau – kiek mažesnio masto azijietiškojo gripo, Honkongo gripo pandemijos. Atrodo, galėjome būti pasiruošę dar vienam protrūkiui. Kaip vertinate situaciją istoriniame kontekste? Galbūt turite kokių pastebėjimų apie jau praėjusias pandemijas?

Sakoma, kad generolai visada ruošiasi praėjusiam karui. Būna ir išimčių, bet raginantys ruoštis kitokiam karui nebūna generolai arba būna ne kariškiai. Dar, beje, yra ir pacifistai, kurie sako, kad geriausias būdas išvengti karo – jam nesiruošti. Tada potencialus užpuolikas galės nebijoti, kad mes jį ruošiamės užpulti ar bent jau nebeturės pagrindo aiškinti, kad ruošiasi karui, nes bijo būti užpultas.

Informacinėje erdvėje cirkuliavo ir tebecirkuliuoja gausybė scenarijų, vaizduojančių vieną už kitą baisesnes grėsmes visai žmonijai, Vakarams, ar tik Lietuvai. Tačiau neįmanoma į visus juos vienodai atsižvelgti ir permanentiškai vienodai rengtis visas įmanomas grėsmes atremti. Štai yra manančių, kad pati didžiausia grėsmė žmonijai – ateiviai iš kosmoso, kurie su ja padarys maždaug tą patį, ką ispanų konkistadorai su Actekų imperija. Gal tikrai verta ruoštis? Čia, Lietuvoje, buvome įpratinti, kad pačios didžiausios grėsmės – atšils klimatas, užpuls rusai, o iki tol dar ir visas jaunimas emigruos, tad nebus kam Lietuvą ir ginti. Pasirodo, kad buvo nemažai kasandrų (Kasandra buvo Trojos karaliaus duktė, išpranašavusi Trojos sunaikinimą, tik ja trojėnai netikėjo), įspėjusių dėl pandemijos, panašios į dabartinę, grėsmės. Tačiau ši grėsmė (tiksliau, tos grėsmės skelbėjai ar socialiniai konstruotojai) kovoje dėl žiniasklaidos ir politikų dėmesio ligi šiol turėdavo stipresnių konkurentų.

Lyginti dabartinę pandemiją su ankstesnėmis yra keblu, nes dabartinė dar nepasibaigė. COVID-19 aukų skaičius šiuo  metu nei iš tolo neprilygsta 1918-1920 m. „ispaniškojo gripo“ pandemijos aukų skaičiui (persirgo apie 500 milijonų, mirė 15-50 milijonų). Taip pat problema, kaip tas aukas skaičiuoti, nes senovinės maro ar choleros epidemijos tų aukų nesirinkdavo pagal amžių, o nuo ispaniško gripo mirė daug mažų vaikų. Gali būti ir taip, kad COVID-19 epidemijai pasibaigus paaiškės, kad tų aukų buvo mažiau, negu jų nusinešė jūsų minėtos azijietiškojo gripo ir Honkongo gripo pandemijos. Aš visai ne radikalus konstruktyvistas ir manau, kad „objektyvūs“ pandemijos grėsmingumo rodikliai egzistuoja. Paminėsiu tik vieną. Jeigu 2021 m. pavasarį (po metų) palyginę Lietuvos populiacijos mirtingumo rodiklį (mirusiųjų skaičius 1000 žmonių) 2020 m. pirmame pusmetyje su jo reikšme 2019 m. pirmame pusmetyje aptiksime, kad jo reikšmė pastebimai padidėjo, tai turėsime tvirtą pagrindą teigti, kad tą populiaciją tikrai nusiaubė epidemija (kitaip galėtume klausti, ar tie žmonės, kurie 2020 m. pirmą pusmetį mirė nuo COVID-19, nebūtų vis tiek mirę nuo kitų ligų?). O ką reikės sakyti, jeigu paaiškės, kad mirštamumas per 2020 m. pirmą pusmetį liko tas pats? Ne padidėjo, bet sumažėjo? Taip gali atsitikti, nes karantino metu sėdėdami namie žmonės apsisaugo net tik nuo COVID-19, bet ir nuo kitų grėsmių jų sveikatai ir gyvybei.

Žinoma, politiškai teisingas bus toks atsakymas: štai kiek daug gyvybių išgelbėjo karantinas! Tai galima pavadinti sėkmingo grėsmės atrėmimo paradoksu: grėsmę sėkmingai atrėmus, keblu pasakyti, koks buvo jos tikrasis mastas, o kartais – ar iš viso ji buvo. Tiesa, tuo metu pačios pandemijos prisiminimus, tikėtina, jau bus nustelbusi ryšium su ja (bet ne vien dėl jos) kilusi ekonominė krizė, kuri kaip tik dabar prasideda. Skaityti toliau…

Kov 25 20

Korona virusas – mina, sprogusi rizikos visuomenėje

parašė Milda

Savo sociologijos įvado kurse tris paskaitas skiriu globalizacijos temoms (nors tam reiktų atskiro kurso). Šios temos savyje talpina daugybę aktualių potemių, kurias taip sunku aprėpti, tieeeeek daug problemų, viskas taip susiję ir persipynę, kad kartais studentai sakydavo, kad po tų paskaitų grįždavo namo sukrėsti. Vienas iš autorių, kuriam skiriu daug dėmesio – vokiečių sociologas U. Beckas. Korona viruso kontekste jo idėjos atrodo ypač taiklios.

Pagrindinė Becko mintis, kad šiuolaikinės visuomenės yra rizikos visuomenės. Jose randasi naujos, anksčiau nebūdingos rizikos formos, kurios yra nenuspėjamos, o jų pasekmės – neapibrėžtos. Tai yra grėsmės, kurias iš principo sukelia žmonių veikla, technologinis progresas, kišimasis į gamtą. Jos yra neapibrėžtos laiko ir erdvės rėmuose, kerta socialinių klasių, valstybių sienų ribas, yra perduodamos ateities kartoms. Paprastai sakant, skurdas yra hierarchiškas, o smogas – demokratiškas.

Daugybė autorių riziką, neapibrėžtumą ir egzistencinį nesaugumą vertina kaip vienus esminių nūdienos visuomenių komponentų. Pasak T. Friedmano, globalizacijos kontekste didžiausią nerimą kelia baimė dėl greitų ir netikėtų pokyčių, nulemtų priešo, kurio nematome, negalime paliesti ar pajausti. Mūsų gyvenimą bet kuriuo momentu gali pakeisti ekonominės, technologinės ar gamtinės jėgos. Sociologas Z. Baumanas mus nuolat lydinčius jausmus vadina likvidžia baime ir netikrumu: „tai lyg nuolatinis vaikščiojimas minų lauke ir nežinojimas nei kada, nei kur bus sprogimas“. Sociologas A. Giddensas kalba apie trūkinėjantį modernaus žmogaus apsauginį kokoną – pamatinį pasitikėjimą monotoniška, bet saugia kasdienio gyvenimo rutina. Apsauginis kokonas – tai psichologinis egzistencinis saugumas, gynybinė apsauga, kuri atrenka potencialius iš išorės pasaulio užgriūvančius pavojus. Tai lyg skiepai nuo egzistencinio nerimo, žinojimas, kad viskas bus gerai, kuris leidžia tvarkyti kasdienio gyvenimo reikalus. Kuo daugiau baimės ir neapibrėžtumo šaltinių, tuo pamatinis pasitikėjimas bei egzistencinis saugumas mąžta.

Pagrindinės rizikos visuomenės grėsmės susijusios su žmogaus veiklos poveikiu gamtai (klimato kaita, užterštumas, gamtinių išteklių vartojimas ir pan.), branduolinėmis katastrofomis, terorizmu, mityba (genetiškai modifikuoti produktai, antibiotikais maitinami gyvuliai, maistiniai priedai ir pan.), sveikata (įvairūs susirgimai, virusai, gydymo būdai), organizuotas globalus nusikalstamumas (prekyba žmonėmis, organais, narkotikais, ginklais ir pan). Rizika mus supa ir kitose kasdienio gyvenimo srityse – renkantis profesiją, studijas, gyvenimo partnerį, gyvenamąją vietą, ir t. t. Nors naujasis korona virusas yra gamtinės kilmės, tačiau jo atsiradimą lėmė žmogiškoji veikla – miestų augimas, didėjanti žmonių koncentracija, glaudesnė sąveika su gyvūnais (šiuo atveju tikėtina, kad šikšnosparnių valgymas).

Numatyti ir valdyti minėtas rizikas mums sunkiau dar ir dėl to, kad šiandien mus supa daugybė prieštaringos informacijos, ekspertinis žinojimas gali mus pakreipti skirtingais keliais, todėl yra praradęs pasitikėjimą. Teiginys „Mokslininkai nustatė, kad X“ mūsų nenuramina, nes kiti mokslininkai gali nustatyti, kad visgi ne X, o Y. Štai mokslininkai nustatė, kad valgyti tam tikrą vaisių yra sveika, nes tai sumažina krūties vėžio riziką. Po trijų mėnesių pasirodo straipsnis, kad visgi to vaisiaus reikėtų vengti, nes jis didina kepenų vėžio riziką. Štai ekspertai teigia, kad stuburui sveikiausia miegoti ant kieto čiužinio, kiti antrina, kad visgi ant minkšto. Ir taip nuolatos. Turėdami ribotus laiko ir energijos išteklius gilintis į kiekvieną kasdienybės smulkmeną, mes pasirenkame, kokiu ir kieno žinojimu vadovausimės, ar tiesiog iš inercijos nuplaukiame viena ar kita kryptimi.

Nors rizika nepaiso socialinio statuso, tačiau vieni turi geresnes galimybes tą riziką valdyti ar susidoroti su jos padariniais, negu kiti. Smogas, kaip ir virusas, gal ir demokratiškas, tačiau didesnes pajamas gaunantis žmogus galės išsikelti gyventi į užmiestį ir bent po darbo kvėpuoti gaiviu oru, viruso atveju gauti geresnį gydymą, karantino laikotarpiu išgyventi iš saugumą suteikiančių santaupų, pirkti ekologišką maistą ir pan.

Korona virusas – viena iš rizikos visuomenėje sprogusių minų, kur ir kokios minos dar slepiasi šiame lauke nei vienas negalime 100% pasakyti.

Grd 1 19

Sociokinas: ,,Išgyventi vasarą” kartu su režisiere M. Kavtaradze

parašė sociologai.lt

Kviečiame į Sociokiną! Šįkart – debiutinis ilgametražis kino režisierės Marijos Kavtaradzės filmas ,,Išgyventi vasarą“, pripažintas geriausiu 2018 metų Baltijos šalių filmu. Džiaugiamės, kad atvykti sutiko ir pati filmo režisierė, pristatysianti filmą ir diskutuosianti kartu. Taip pat ačiū sakome Kino Pavasaris Distribution už galimybę nemokamai žiūrėti filmą.
Ambicinga pradedanti psichologė Indrė sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių ir savyje užsisklendusią Justę. Ši vasariška kelionė tampa pirmuoju žingsniu pasveikimo link.

„Ar bandei žudytis?“ – klausia gydytojas. „Taip, bet tai dar nereiškia, kad sergu“, – atsako Justė.
Kaip kalbėti tokia nepatogia tema kaip psichinė sveikata? Apie ką šneka psichologinių problemų turintys jaunuoliai?
Režisierei Marijai Kavtaradzei didžiausias laimėjimas būtų, jei pažiūrėję filmą pasijustumėte mažiau vieniši.
Todėl pasikvieskite draugų ir susitikime gruodžio 11 d. 18:45 val. VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9) 302 auditorijoje. Nuo 20:40 diskusijas pratęsime neformalesnėje aplinkoje. Lauksime! :)

Įvykis Facebooke – kvieskite draugus!

Daugiau apie Sociokiną https://sociologai.lt/sociokinas/

Lap 2 19

Sociokinas: Stargate SG-1: Holiday [S2E17]

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksim vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Kokį vaidmenį kinas atlieka kalbant apie socialinę reprodukciją? Ar fizinis kūnas – pakankamas tapatybės įrodymas? Kur prasideda ir baigiasi tapatybė? O ką turi žinoti apie žmones, kad tavęs nesurastų?

Vienas dalykas yra pabandyti iš šalies pažiūrėti į socialinį pasaulį, kuriame gyveni… O kas, jei į tą patį socialinį pasaulį žiūri kai esi iš kitos planetos? Net jei ir esi žmogus, nors, tiesa, daugybę metų gyvenai vienas toli toli nuo Žemės… Skaityti toliau…

Spal 17 19

Sociokinas: The Cruise

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksim vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Kas yra miestas? Kaip galima jį patirti? Kiek reikšmių gali turėti viena gatvė, pastatas, rajonas? Koks gali būti miesto ir žmogaus santykis?..
Šį kartą sociokine nusikelsime į New Yorką, Manhattano rajoną, kur mūsų gidu bus Timothy ‘Speed’ Levitch. The Cruise – tai Bennett Miller 1998 metų dokumentika.

“You know I’m slowly learning in my cruising career that you should not expect people to transform in an afternoon. They are not going to rewrite their souls and re-do every day that they’ve lived thus far before they came onto the double decker bus. And yet I expect that. I expect the total transformation of their life, the entire rewrite of their souls. I am fighting minute to minute, every moment here on the bus, for every day they’ve lived thus far to seem as a [sic] abstract wreckage that might have happened but is probably a delusion, and that this is the first real day of their lives.” Skaityti toliau…

Rugp 29 19

Bėgantys su laiku

parašė Milda

Mūsų dienomis žymiai dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji neturi laiko palaidoti savo šeimos nario, nes yra svarbesnių reikalų (pvz., konferencija), todėl lavonui morge kartais tenka palaukti ir mėnesį. Tokia įžvalga pasidalino mirusiųjų paruošimu laidotuvėms užsiimantis vyras, kai vedžiau paskaitą moksleivių tėvams apie šiuolaikinio jaunimo gyvenimo tendencijas. Buvo nuvykęs į tarptautinius mokymus apie naujas kūno paruošimo technologijas bei madas, pabendravo su kitais kolegomis, išsirutuliojo tokia įžvalga. Vieni aikčiojo, koks siaubas, kokia moralinė degradacija, kiti gūžčiojo pečiais – kas čia tokio, vis tiek lavonui jokio skirtumo, kiek dienų išbūti šaldytuve, svarbesni gyvųjų reikalai. Šis atvejis – vienas iš daugybės pavyzdžių, kokių naujovių į mūsų gyvenimą atneša modernios visuomenės miestiečių negalavimai – didelis užimtumas, nuolatinis skubėjimas, laiko neturėjimas, pervargimas. Pagreičio/akceleracijos visuomenėje lėtasis laikas tampa deficitu, o paprasti, savaime suprantami dalykai, pavyzdžiui, nepertraukiamas knygos skaitymas, tampa sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla.

Kai kurie ima kalbėti apie pervargimą kaip statuso simbolį, kuris daug prestižiškesnis ir patrauklesnis nei kokia depresija. Neva depresija – nevykėlių, o išsekimas – laimėtojų prizas. Kuo labiau esi pervargęs, užsiėmęs ir neturintis laiko, tuo tavo socialinis statusas aukštesnis, juk toks gyvenimo būdas simbolizuoja visuomenei, kad tu esi labai reikalingas, svarbus, sunkiai pakeičiamas. Štai dar šiandien varčiau žurnalą, kuriame žaismingu stiliumi rašė apie „6 būdus idiotiškai pramogauti internete“. Vienas iš jų – ieškoti patarimų ir skaityti visokius straipsnius apie tai, kaip nuvalyti langus kokakola ar iššveisti puodus žvyru. Kodėl? Nes „Patarimus diskusijų forumuose neretai rašo tas, kas turi laiko. Daug laiko šiais laikais turi labiau belen kas nei genijai. O ką gali parašyti belen kas? Tikėtina, kad belen ką“. Taigi, tokiame kontekste nieko „produktyvaus“ neveikiantis, viso laiko darbui neskiriantis žmogus ima jaustis kaltas.

Kyla filosofinis klausimas, ar iš human being netampame human doing? Mano mėgiamas socialinės antropologijos atstovas E. Eriksenas taikliai pastebėjo, kad greitojo laiko visuomenėje sunkiai gebame atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Tik į darbinę sritį susitelkę žmonės labai stipriai nususina savo gyvenimą, nevysto savo žmogiškojo potencialo.

Pastaruoju metu persidirbimo/laiko neturėjimo/per didelio užimtumo temos gana nemažai gvildenamos viešojoje erdvėje. Seku jas, nes domiuosi ne tik asmeniniais, bet ir profesiniais sumetimais, mat mano rašoma disertacija irgi jas paliečia, be to, su kolege tęsiame prieš kelis metus pradėtą įgyvendinti tyrimo idėją (apie tai vėliau).

Praėjusį pavasarį dalyvavau „Kino pavasario“ diskusijoje „Sorry, neturiu laiko“ (ši tematika atsispindėjo festivalio filmų repertuare), vėliau panašioje diskusijoje dalyvavau vienos jaunimo organizacijos kvietimu, netrukus sulaukiau kelių kvietimų interviu, tačiau kadangi jau buvo birželio mėnuo, o vasarą buvau nusprendus pailsėti, pasinaudojau savo neseniai išmoktu gebėjimu – be jokio nepatogumo ir kaltės jausmo pasakyti „ne“. Kadangi laikas nuo laiko vis tiek sulaukiu klausimų, o šiuo metu man labiau norisi rašyti, o ne kalbėtis, be to, teksto gale kreipsiuosi į jus su prašymu, interviu paėmiau pati iš savęs. Paklausiau savęs to, apie ką įžvalgomis prašo pasidalinti kiti žmonės.

Taigi, kviečiu skaityti apie bėgimą ir sustojimą; greitąjį ir lėtąjį laiką; veiklumą ir infantilumą, sprendimų paralyžių, chronišką neryžtingumą, dirglų sąstingį, paskendimą neužbaigtume; įspūdžių gausą ir monotoniją, nuobodulį. Kaip visada, sociologiniu bei asmeniniu žvilgsniu su realiais pavyzdžiais bei nuorodomis į dėmesio vertus šaltinius. Skaityti toliau…

Geg 9 19

Sociokinas: Potpisani 03 – Voz

parašė sociologai.lt

Vėl atėjo laikas pasociokinauti! Kviečiame visus socialiniais mokslais (ir ne tik) besidominčius žmones ateiti pažiūrėti su mumis filmą. O po to apie jį padiskutuoti. Lauksime visų ;)

Šį kartą susitinkame gegužės 9 dieną. Kaip tik šią dieną Rusijoje švenčiama 1945 metų pergalė prieš Nacistinę Vokietiją. Tais metais baigėsi Antrasis pasaulinis karas – vienas iš bjauresnių puslapių žmonijos istorijoje. Apie 80 milijonų žmonių mirė, kai kurios valstybės prarado iki 20% visų gyventojų. Apie 3% visos žmonijos populiacijos nustojo egzistuoti. Puiki proga komedijai, taip?

Ir ne paprastai komedijai, o trash parody comedy. Ekrane - “Potpisani 03 – Voz”, serialo “Potpisani” trečioji serija (režisierius Marko Kovac). Ji buvo nufilmuota ir pirmą kartą parodyta 2011 metais Serbijoje.

Antrasis pasaulinis karas, Belgradas, 1942. Partizanų grupė gavo iš štabo užduotį – sunaikinti vokiečių traukinį. Bet ar tikrai? Ar tai iš tikrųjų 1942? Kodėl jie tiesiog nenužudė to nacių kareivio? Kodėl Hitleris šokinėja savo kabinete? Kokį traukinį jie sunaikino? Kas apskritai vyksta!? Skaityti toliau…

Bal 5 19

Sociokinas: “Mindhunter” – nusikaltėlio prigimties paieškos

parašė sociologai.lt

Kviečiame į sociokiną! Susitiksime vakare Filosofijos fakultete prie ekrano ir diskutuosime apie kiną iš socialinių mokslų perspektyvos. Renginys atviras, tad kviečiame prisijungti visus susidomėjusius.

Ar kada bandėte suprasti kaip jaučia ir mąsto nusikaltimus vykdantys asmenys? Ar galima perprasti serijinį žudiką? O suprasti? O gal žudikas iš tikrųjų – auka? Kiek reikalingos teorinės žinios kasdienėje kovoje su nusikalstamumu? Ar kriminalinėms institucijoms reikalingas akademinis pasaulis? Ir… kas gali atsitikti susipažinus su sociologe? :)

Šį kartą sociokine – kriminologiniai atspalviai. Dėmesio centre – pirmoji serialo “Mindhunter” serija.

Joe Penhall ir kitų sukurtas serialas ekranus pasiekė 2017 metais. “Mindhunter” pastatytas pagal FBI agento John E. Douglas ir bendraautoriaus Mark Olshaker parašytą knygą “Mindhunter: Inside the FBI’s Elite Serial Crime Unit”. Veiksmas vyksta 1977 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniai veikėjai nėra išgalvoti – tiek FBI agentų, tiek nusikaltėlių personažai sukurti pagal tikras istorijas. Siužete – FBI, policijos ir nusikaltėlių pasaulis, tačiau tipinių nusikaltimo, gaudymo ir šaudymo scenų beveik nepamatysime. Dėmesyje – dialogas, santykis, skirtingos perspektyvos. Tiesa, įspėjame, kad nemalonių vaizdų vis dėlto šiek tiek bus. Vaikams nerekomenduojame. Skaityti toliau…

Kov 21 19

Sociokinas: Koyaanisqatsi – kitoks požiūris į šiuolaikinę civilizaciją

parašė sociologai.lt

Po trumpos pertraukos Sociokinas vėl kviečia socialiniais mokslais besidominčius žmones ateiti į susitikimą Filosofijos fakultete, kur žiūrėsime filmą, o po to apie jį diskutuosime! Renginys yra atviras – tad kviečiame visus, be apribojimų :)

-

Kas iš tikrųjų įvyko XX-ame amžiuje? Du pasauliniai karai, milžiniškas technologinis progresas bei visą pasaulį transformuojantys socialiniai pokyčiai. Ir tai nėra viskas. Labai sunku mąstyti apie šį laikotarpį remiantis plačia perspektyva. Bet galbūt per meną – šiuo atveju kiną – galėtume atrasti naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalvojome.

“Koyaanisqatsi” yra amerikietiškas dokumentinis filmas kurio tikslas ir yra suteikti mums unikalią perspektyvą į reiškinius, vykstančius 1970-aisiais ir 1980-aisiais metais. Bet skirtingai nei įprasta dokumentikoje, čia niekas nekalba. Vien per vaizdą ir muziką mes galime suprasti vaizduojamus pokyčius santykyje tarp žmogaus ir gamtos.
Kaip pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė ir ritmas? Kaip atrodo mūsų civilizacija iš kitos perspektyvos? Šis filmas leidžia mums intymiai susipažinti su mūsų civilizacijos progresu. Galbūt ne iš pačio maloniausio požiūrio taško, o galbūt atvirkščiai. Žiūrovas gali spręsti pats. Na o po to aktyviai diskutuoti su kitais!
“Life unquestioned is a life lived in a religious state.” – Godfrey Reggio, filmo režisierius.
Filmo Koyaanisqatsi kūrimas užtruko 6 metus ir galų gale buvo parodytas 1982 m. Filmo vaizdų filmavimas užtruko 3 metus. O Kompozitorius Philip Glass šiam filmui muziką kūrė taip pat net 3 metus. Skaityti toliau…