Džiaugiamės naujojo semestro pradžia ir skelbiame jau trečiojo sociokino sezono pradžią. Ateinantį pusmetį Sociokinas vyks pirmadieniais, nuo 18:40, VU Filosofijos fakulteto 306 auditorijoje (Unviersiteto 9/1. Vilnius). Galutinę programą vis dar dėliojame, bet jau šį pirmadienį, vasario 13 d. kviečiame pasikalbėti apie Press Pause Play – filmą apie kūrybą ir (arba) industriją 21 amžiuje, autorių teisių apsaugą bei įskaitmenintą kultūrą. Tikimės ypač aktualių diskusijų bei įspūdžių iš šeštadieninės anti-ACTA revoliucijos, jei netyčia kas nors dalyvautų ;)
Ateikite patys ir atsiveskit draugų!
Žymus lietuviškos blogosferos veikėjas ir naujai iškeptas vieno Lietuvos universitetų istorijos daktaras Baltasis vaiduoklis iškart po įšventinimo į luomą ritualo dalijasi patyrimais ir patarimais tiems, kurių dar tik laukia disertacijos rašymo bei gynimo džiaugsmai. Sociali Sociologija rekomenduoja: Baltojo vaiduoklio „Doktoranto testamentas“.
Atitinkamas dėmesys testamente, be abejo, skiriamas prokrastinacijos problemai (kuri, panašu, negailestingai pjauna viso pasaulio doktorantų padermę):
„[M]ano mielieji doktorantai, ką aš Jums norėčiau ir netgi privalėčiau pasakyti? Pirmiausia tai, jog rašant disertaciją, internetas, blogas, socialiniai tinklai ir visa kita tampa blogiu. Atrodo tik kelioms minutėms susiruoši prisėsti, ir pasižiūri, kad jau gili naktis, visa diena buvo praleista skaitant kažką įdomaus, tuo tarpu tekstas nepasistūmėjo į priekį. Palyginkit du malonumus: pasiskaityti gerus tekstus, kartais įsivelti į diskusijas, ar tiesiog užrašyti tai, ką jau žinai ir ką tiesiog reikia užrašyti? Be jokios abejonės, pirštai ties klaviatūra tiesiog bejėgiškai pakimba ir noro į ją stuksenti nebelieka. Ir belieka pavydėti tam, pas ką yra užtektinai valios pastangų šiuos du veiksmus atskirti bei sėsti prie teksto konstravimo patyrus svetimo teksto skaitymo malonumą… Man taip nesigaudavo, aš buvau prisivertęs išvažiuoti ten, kur nėra kabelio o bevielio interneto taškai tiesiog užrakinti. Tik tuomet buvo galima ramiai įsitaisyti verandoje, pasidarius kavos ir pasistačius peleninę, apsikrovus knygoms sėsti ir konstruoti savo tekstą. Kai geriau pagalvoji, užtenka vieno vasaros mėnesio per metus, atsiskyrus nuo pasaulio, kad spėtum apibendrinti medžiagą, kurią likusį laiką rinkai, ir tekstas bus parengtas laiku ir be didesnių įtampų…“
Nauja Socialios Sociologijos kolegė Darja L. dalinasi savo įspūdžiais iš Michelio Foucault biopolitikos seminaro Lietuvos kultūros tyrimų institute:
Sausio 17 dieną, antradienį, Lietuvos kultūros tyrimų institute Vilniuje vyko renginys (tiksliau tiesiog neformalus susirinkimas) pavadinimu „Biopolitikos seminarai I: Michelio Foucault biopolitikos samprata“. Dalyviams buvo užduoti ir savotiški namų darbai – pasiskaityti Foucault „Seksualumo istorijos“ I dalies paskutinį skyrių „Teisę į mirtį ir gyvybę“. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis pranešėjas buvo LKTI doktorantas ir šiaip labai įdomus žmogus Kasparas Pocius. Taip pat seminare dalyvavo filosofai Audronė Žukauskaitė ir Naglis Kardelis. Iš viso susirinko apie 13-14 žmonių.
Kaip jau aišku iš pavadinimo, pagrindinė renginio tema buvo biopolitika. Man asmeniškai šis terminas buvo ir anksčiau girdėtas, tačiau labai probėgšmais ir per daug į jį gilintis nebuvo tekę. Ką gi sužinojau? Konspekto forma trumpai visa tai pristatysiu čia. Skaityti toliau…
Dėmesio dėmesio, Gedimino prospektą gaivina…
… kavinės, o ne batų parduotuvės (džiaugiasi paukšteliai, žvėreliai ir visi kiti).
Skaičiau visą to straipsnio nuostabą, ir niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad ji tokia fatalistinė – oportunistinė: „Štai čia mes turime tokią keistą vietą kaip prospektas, štai čia ir tą bandėm, ir aną bandėm, ir batų parduotuves, ir dar šį bei tą, ir žiū, visiškai neprognozuojamai, atsitiktinai ir visiems netikėtai, atsidarius kavinėms, ten staiga padaugėjo žmonių.“
Kad ši gatvė (keista ir prieštaringa, kaip beveik viskas Vilniuje) pagyvėjo, džiugu, nes prieš keleris metus buvo galima pereiti atkarpą nuo Žvėryno tilto iki Vasario 16-osios gatvės, nesutikus nė vieno žmogaus (ypač žiemą, ypač po 21 val.) – nei praeivio, nei su ratais. Bet šita „mažiau batų, daugiau kavos“ sėkmė negalėtų nustebinti jokio nors kiek miesto teoretiko. Galime čia pritaikyti kad ir tokią klasikinę koncepciją kaip Ray Oldenburgo trečiasias vietas.
Skaityti toliau…
Abejoti nepatogu, bet sveika
I
Taiklus Liutauro Kraniausko komentaras apie metodologijos vietą studijų procese:
„Klausytojų ir studentų auditorija dažniausiai laukia užtikrinto ir efektyvaus sprendinio, išvados ar teiginio, kuris kaip tvirta platininė kniedė sutvirtintų mokslinio žinojimo garvežio korpusą, nutrūktgalviškai lekiantį mokslo progreso geležinkeliu. Svarstantysis, ypač kalbantis apie prielaidų galimybes, jų konfliktą ir iš jų išplaukiančias kontraversiškas išvadas, leidžia suabejoti jo simboline galia, ir kelia susierzinimą. Abejonės reiškia gaišatį, o modernybės pasiūlytas gyvenimo tempas neleidžia to daryti. Šiuolaikinio meistro credo turėtų būti beveik kaip kompanijos Nike reklaminis šūkis „Just do it! No doubts!“. Tam dažniausiai ir skirti vadovėliai, kurie studijuojantiems, t.y. mokslininkų gildijos pameistriams, turi tapti nekvestionuojamu autoritetu.“
Iš Kraniauskas L., Metodologinės abejonės meistrai ir jų įrankių dėžė (apie Z. Norkaus ir V. Morkevičiaus vadovėlį) (1).
Linkiu patirti abejonės gaišatį. Dar daugiau: abejone užsikrėsti tokiu palankiu būdu, jog ji taptų stimulu tolimesniems ieškojimams ir (at)radimams.
Humoristinės socialinės distopijos (I)
Šio mėnesio malonus atradimas – Antanas Voznikaitis, kuris jau bemaž kelis mėnesius džiugina socialius sociologus aktyviu įrašų komentavimu. Pastebėję, kad Antanui netrūksta sociologinės vaizduotės ir įstabių įžvalgų, pasiūlėme jam pačiam parašyt tekstą. Na ir štai, šiandien turime įdomų rezultatą! Kandaus liežuvio savininkas pasiūlė socialinio futurizmo mankštelę – mes ją jau išbandėme ir mums patiko, nors ir pasitempėme kelis smegenų vingius. Dabar kviečiame ir jus.
UWAGA!!! Turiu iš anksto atsiprašyti (neo)konservatorių ir krikščionių, nes šitas pamfletas jums greičiausiai labai nepatiks, tačiau iš anksto nenusivilkite, kadangi kitas ideologijas ir tikėjimus kritikuosiu ir šaržuosiu būsimuose pamfletuose.
Sociologija ir sociologinė vaizduotė paprastai siejama su nekasdienišku požiūriu į kasdienį pasaulį, tačiau šįkart leisiu sau ir jums šiek tiek atsipalaiduoti ir leisti vaizduotei šuoliais nulėkti nuo šiandienos į tolimą (o gal ir ne tokią tolimą) ateitį. Nors didžioji dalis futurizmo ilgainiui tampa tik įdomiu tyrimo objektu idėjų istorikams, aš, vis dėlto, manau, kad vaizduotės mankšta yra sveikas dalykas kiekvienam. Šita mankšta turėtų lavinti mūsų supratimą apie nūdienos ideologijų ryšį su žmogaus kūnu, ypač su manipuliacijomis jo genetine informacija ir smegenų struktūra. Taigi, pradėkime šitą socialinio futurizmo mankštelę. Skaityti toliau…
Jis neduotų darbo moteriai
Prieš kelias savaites pasirodęs Jakab‘o Andor‘o tinklaraščio įrašas „This is why I don‘t give you a job“ sukėlė didelę bangą įvairiausių reakcijų. Kalbėjo daugelis: nuo atsitiktinių Facebook‘o komentatorių iki Čikagos universiteto profesorių (pilną reakcijų sąrašą galite rasti įrašo gale „Reactions to this post“). Turbūt pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo toks šurmulys – smagiai piktas įrašo tonas ir taikliai aprašytos priežastys, kodėl autorius nesutiktų pradėti verslo Vengrijoje ir juo labiau nenorėtų duoti darbo moteriai.
Pagrindinės priežastys – neadekvati mokesčių našta naujam verslui ir moterų įdarbinimo sąlygos. Anot Jakob‘o, jis tikrai nėra nusistatęs neigiamai moterų atžvilgiu, sako, jis net žmoną (suprask moterį) turi. Tačiau vis tiek darbo neduotų, nes išėjusi motinystės atostogų ji taptų našta įmonei. Tik tuo atveju, jei būtų pakeisti tam tikri įstatymai, jis savo nuostatą pakeistų. Skaityti toliau…
Ruošiantis eiliniam metodologijų egzaminui, po akim papuola nuoroda į knygą, kurios nėra parankinėse bibliotekose – Firebough, Seven Rules of Social Research (2008). Knygos turinį, manau, nesunku nuspėti iš pačių taisyklių, kurias vardina internetas:
- Socialiniam tyrimui turi būti suteikta galimybė nustebinti.
- Ieškok reikšmingų skirtumų ir pranešk apie juos.
- Nuolat tikrink, ar nenutolai nuo tikrovės [ė, gal žinot geresnį „reality check“ vertimą?]
- Pasitaikius progai, tyrimą kartok.
- Lygink panašų su panašiu.
- Tirk kaitą.
- Metodas privalo tarnauti, o ne valdyti.
Jei tikėsime apžvalga, knygoje šios taisyklės yra gausiai iliustruojamos pavyzdžiais, ir gali būti taikomos tiek kiekybiniams, tiek kokybiniams tyrimams.
Viena vertus, formuluotės visai smagios, ypač pirma ir paskutinė. Antra vertus, kaskart kai aptinku panašaus pobūdžio naujai išleistą knygą, nustembu – gi tai dalykai, kurie jau šimtą metų visiems intuityviai savaime suprantami. Atrodo, kad kiekvienas vadovėlis suformuluoja savo septynias taisykles, dvidešimt penkis principus ir šimtą vienuoliką tyrimo dizaino punktų, kiekvienas šiek tiek skirtingai pasako tą patį, tad gal jau seniai nebeapsimoka kartotis? Ar tiesiog gyvename amžiuje, kai vadovėliai turi pavaduoti ar pakeisti vadovą / mokytoją / dėstytoją, nebeturintį laiko kiekvienam studentui perteikti savo požiūrį į tokias, atrodytų, elementarias buitines detales? O ką manote jūs, mieliausieji skaitytojai?
Labai neromantiška įžvalga
Žinia, įdomiausi dalykai tekstuose dažniausiai slypi ten, kur nepatyręs skaitytojas net nesusipranta užmesti akies – savaime suprantama, kad išnašose. (O Jūs, mielas skaitytojau, ar visuomet gilinatės į išnašas?) Paskutinė mane ištikusi ir keletą savaičių neapleidusi išnaša buvo aptikta prof. Zenono Norkaus straipsnyje “Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitinė mokslo filosofija ir metaetika, kritinė teorija)” žurnale Problemos (2001, t. 59, p.p. 9-40). Dalinuosi.
33-iasis puslapis, 84-oji išnaša:
„(…) Steve Fulleris teigia, kad mokslo, kaip tam tikros „socialinės mašinos“, produktyvumo analizei klausimas apie mokslininkų tikslus ir motyvus yra antraeilis. Svarbus dalykas yra mokslo organizacija, kuri ir lemia, kokius rezultatus (ir kiek) ta mašina produkuoja. Net jeigu mokslininkai yra labai „idealistiškai“ motyvuoti, trokšta tik tiesos ir neturi jokių „žemų“ siekių (karjera, galia, prestižas ir pan.), dėl blogos institucinės mokslo organizacijos jie gali kur kas mažiau pasistūmėti link „tiesos“, negu tinkamai organizuota cinikų ir niekšų (reliatyvistų ir skeptikų) kompanija.“
Jūs (naivių) idealistų ar racionalių realistų pusėje?
Skelbiame konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai 2011” nugalėtoją bakalaurantų kategorijoje – VU sociologijos ketvirtakursę Živilę Raškauskaitę. Jos tekstas kalba apie tobulinamus ir vartojamus kūnus – apie kūną kaip simbolinio kapitalo žetoną socialiniame statuso ir galios žaidime.
Gyvename kapitalizmo klestėjimo laikais. Nuo žodžio „vartoti“ čia pasislėpti itin sudėtinga. Juk ne veltui vienas iš kapitalizmo sistemos tikslų – vartojimo plėtra, žmogaus poreikių ugdymas. Formuojamos naujos asmenybės, kurioms poreikių tenkinimas tampa gyvenimo tikslu, prasme ir galimybe kilti aukštesnio socialinio statuso link. Kas keisčiausia – ilgas ir sudėtingas lipimas socialinėmis kopėčiomis – tik XIX a. pabaigos prisiminimas. Šiandien norint laviruoti ant aukščiausios socialinių kopėčių pakopos tereikia pakankamai investuoti į vienintelį poreikį – nepriekaištingą išvaizdą. Vartotojų visuomenėje gero gyvenimo indikatoriumi tampa tobulas kūnas. J. Baudrillard pabrėžia, kad kūnas – ne kas kita, o viena reikšmingiausių vartojamų prekių. „Vartojimo rinkinyje esama objekto, gražesnio, brangesnio, puikesnio už visus kitus ir netgi turinčio dar daugiau konotacijų nei automobilis, nors šis ir reziumuoja juos visus. Tai kūnas.“ ( Jean Baudrillard, 2010, p. 161). Kūno suvokimas keičiasi – dabar tai nebėra „kūnas” religine prasme ar „kūnas” tiesiogiai siejamas su darbo jėga. Šiais laikais kūnas tampa funkcionaliu – „kaip narcisistinio kulto objektas arba socialinės taktikos ir ritualo elementas” (Ibid., p. 165).
