„Visuomenės nuolatos sąveikauja su gamta, tačiau tam, kad jos išsilaikytų, svarbu palaikyti darną. Kaip ir žala yra kuriama kolektyviai, taip ir problema turi būti išspręsta kolektyviai – aplinkosauginis veiksmas atliekamas bendrai. Tam yra svarbu žmonių susitarimas ir bendradarbiavimas, o kitaip sakant, kuriamas socialinis kapitalas, kuris gali leisti pasiekti bendrą tikslą, šiuo atveju – darnesnį gyvenimą.“,- svarsto sociologijos absolventė Skaidra Kvaraciejūtė bei dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais tekstu, kuriame bando atskleisti, kokią įtaką aplinkosauginiam suvokimui ir veiksmui turi socialinis kapitalas.
Valstybė viena negali ir ne visuomet nori susidoroti su aplinkos tarša, tad labai svarbus kiekvieno žmogaus indėlis siekiant bendro tikslo. Norint, kad aplinkosauginė politika veiktų, iš pradžių piliečiai turėtų išsiugdyti pilietinės atsakomybės jausmą bendradarbiauti ir siekti darnios aplinkos (1). Toks elgesys yra apibrėžiamas kaip aplinkosauginiu požiūriu atsakingas arba ekologiškas elgesys. Socialinio kapitalo poveikis gali būti analizuojamas ir iš kitos perspektyvos. N. Jones savo darbe (2) parodo, kad socialinis kapitalas yra svarbus norint padaryti įtaką valdžios aplinkosauginei politikai ir vadybai.
Nors egzistuoja keletas socialinio kapitalo aiškinimų (1; 2), įvairiose teorijose yra atrandami keturi pagrindiniai socialinio kapitalo elementai: socialinis pasitikėjimas, institucinis pasitikėjimas, socialinių normų laikymasis ir socialiniai tinklai. Šiame tekste bus siekiama atskleisti, kokią įtaką kiekvienas iš elementų turi aplinkos žalos rizikos suvokimui, susirūpinimui dėl aplinkos taršos bei konkretiems aplinkosauginiams veiksmams. Skaityti toliau…
Socialioje Sociologijoje iki šiol tik kartą dalinomės sociolingvistiniu tekstu apie kalbines patirtis Vilniuje, bet reikia pripažinti, kad tas kartas buvo įspūdingas ir susilaukė daug skaitytojų dėmesio. Todėl šiandien džiaugiamės nauju (ir visiškai skirtingu nuo minėtojo) straipsniu, kuriame pristatomi sociolingvistiniai Vilniaus kalbos tyrimai. Straipsnio autorė – Edinburgo universiteto studentė Agnė Keršytė.
Skirtingai nei daugelyje kitų Europos valstybių, bendrinė kalba Lietuvoje nebuvo sukurta sostinės kalbos pavyzdžiu. Vilniaus kalba (vilnietiška lietuvių kalbos tarmė) kalbos normintojų yra vertinama neigiamai – kaip netaisyklinga, nenorminė (Pupkis, 1999). Tačiau kaip savo kalbą vertina patys vilniečiai? Ar iš tikrųjų galima teigti, kad jie nemoka taisyklingai kalbėti savo gimtąja, lietuvių kalba?
Vilniečių kalbą bei požiūrį į ją tyrė Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus mokslininkai, inicijavę projektą „Kalba Vilnius“. Jo metu buvo kalbinami įvairių amžiaus grupių ir socioekonominių klasių pirmos-trečios kartos vilniečiai: lietuviai, rusai, lenkai, baltarusiai bei mišrių šeimų (lietuvių ir slavų kilmės) Vilniaus gyventojai. Tyrimo metodas sukurtas remiantis garsaus sociolingvisto Williamo Labovo metodika, kuomet tiriama informanto kalbos kaita jo kalbos stiliaus atžvilgiu. Pagal Labovo modelį pirmiausia informanto prašoma papasakoti įsimintiną gyvenimo įvykį norint išgauti spontanišką, kasdienę informanto kalbėseną. Vėliau tiriama kontroliuojama (apgalvota, formalaus pobūdžio) informanto kalba, paprašius balsu perskaityti paruoštą tekstą ir paruoštas žodžių poras. Interviu pabaigoje informanto paprašoma įvertinti savo kalbą bei tarmę, kuria kalbama jo aplinkoje. Skaityti toliau…
Pasirodė Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos „Sociologinės erdvės ir laiko formos“, kuri vyks lapkričio 14 d. Vilniaus universitete, programa. Ją galite atsisiųsti čia arba rasti konferenijos puslapyje.
Ketinantys dalyvauti konferencijoje iki lapkričio 10 dienos turėtų užsiregistruoti užpildydami šią formą.
Konferencijos kaina: 20 Lt studentams ir doktorantams, 40 Lt – visiems kitiems.
Tikimės, kad pasimatysime čia!
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
II. PASIPRIEŠINIMAS
Mes neprivalome taip gyventi
Kai kurios socialinės konvencijos, tokios, kaip privati nuosavybė, sukuria galios ir išteklių prieinamumo disbalansą. Kitos – ne. Yra būdų patenkinti savo poreikius be pirkimo ir pardavimo. Yra būdų būti susietais su kitais nesistengiant iš jų pasipelnyti.
Dabar sunku patikėti, kad kapitalizmas yra kolonizavęs beveik visas mūsų gyvenimo sritis. Tačiau vis dar yra begalė pavyzdžių, kaip galima veikti kitaip. Kalbant apie gamybos sritį, pagalvok apie klėčių statymo renginius, kur susirinkusios bendruomenės per dieną pastato struktūras, kurių statybos kitu atveju užtruktų mėnesius; arba atviro kodo programos – jos kuriamos ir kolektyviai tobulinamos visų, kas jas naudoja. Kalbant apie platinimo sritį, pagalvok apie ne tik knygas galinčias kaupti bibliotekas, ar failų dalinimąsi, kai tie, kuriems reikia failo, patys palaiko jo cirkuliaciją. Kalbant apie santykius, pagalvok apie draugystę ir sveikus šeimyninius ryšius, kai kiekvienas rūpinasi visų kitų gerove, ar vakarėlius ir festivalius, kai nepažįstamieji mėgaujasi vieni kitų dalyvavimu.
Nė vienas iš šių modelių neskatina savanaudiškumo ir neatmeta asmeninių pastangų. Visi jie neigia trūkumo sąvoka pagrįstas nuomones: kuo daugiau žmonių prisideda, tuo daugiau naudos visiems. Turi būti būdų praplėsti šias formas į kitas gyvenimo sferas.
Žinoma, mintis pakeisti visą visuomenę yra gąsdinanti. Iš dabartinio taško negalime įsivaizduoti, kaip atrodys rezultatas. Bet galime pradėti.
Privačios nuosavybės panaikinimas, be abejo, meta iššūkių ir turi trūkumų, tačiau jie vargiai gali pranokti globalaus kapitalizmo pasekmes. Visi girdėjome apie tariamą bendro turto tragediją – idėją, esą negalima pasitikėti žmonėmis, jog jie rūpinsis ištekliais, už kuriuos visi atsakingi vienodai. Tame yra krislelis tiesos, tačiau tikroji tragedija yra ta, kad bendrasis turtas buvo privatizuotas, kad žmonės nesugebėjo jo apginti nuo tų, kurie jį pasigrobė. Jei norime atsikratyti kapitalizmo, turime išmokti apsiginti nuo tų, kurie nori mus priversti priimti privačios nuosavybės tragediją. Skaityti toliau…
Dabartinė globali neoliberalaus kapitalizmo ekonominė sistema nėra nei geriausia, nei vienintelė galima. Patogus mažumos pasaulio gyventojų gyvenimas turi savo nežmonišką kainą, kurią moka visi likusieji. Kapitalizmo radimąsi paskatinusi plėšikiška kolonizacija ir vergija niekur nedingo. Pažeminimas, išnaudojimas ir skurdas tiesiog tapo mažiau pastebimi, paslėpti nuo progreso spektaklio apžavėtų akių. Spindinčių prekybos centrų, imperatyvo nuolat linksmintis ir vienodo (ne)susirūpinimo viskuo eroje skaičius yra aukščiausia vertybė.
Let’s Make Money - tai dokumentinis filmas apie šiuolaikinę finansų sistemą ir jos socialines pasekmes. Austrų režisierius Erwinas Wagenhoferis pateikia seriją kontraversiškų interviu su investicijų fondų vadovais, bankininkais, politikais bei socialiniais darbuotojais. Filmo eigoje ryškinamas tragiškas ir būtinas ryšys tarp per tarptautinę finansų rinką delokalizuoto anonimiško kapitalo ir labai konkretaus lokalizuoto skurdo bei jį lydinčių problemų.
Ar žinai, kur dabar yra Tavo pinigai? Tikrai ne banke, kur juos laikai. Jei nori išsiaiškinti, kur, ateik lapkričio 5 d., 18.40 val. į Sociokiną (Universiteto g. 9/1, Filosofijos fakulteto 302 aud.).
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Socialinių mokslų sąvokos aktualios ne tik teorinėse diskusijose, jos neretai iškeliauja ir į politinį kontekstą, o jų apibrėžimai yra naudojami pagrindžiant vienus ar kitus sprendimus. Šia tema jūsų dėmesiui – psichologijos ir sociologijos studento Leono Toliauto pasvarstymai apie socialinės atskirties sampratą sociologijos ir ekonomikos sankirtoje. Jis pats savo tekstą pristato tokiais žodžiais:
“Tikiu, kad kiekvienoje diskusijoje dalyvaujame ne tik su savo argumentais, bet ir su savo vertybėmis, todėl norėčiau trumpai jomis pasidalinti.
Laikau save privilegijuotu – nė dienos gyvenime nepraleidau rūpindamasis savo fiziniu išlikimu, todėl socialinė atskirtis pažįstama tik stebėjimo būdu. Nepaisant to, manau, kad jos galime išvengti, o vienintelis esminis dalykas, kurį ji paskatina – tai bereikalinga kančia. Kartais gali atrodyti, kad mūsų – privilegijuotųjų – „gerumu“ dalinantis tuo, ką patys „savarankiškai“ įgijome, bus tiesiog savanaudiškai pasinaudota. Tai manęs negąsdina. Kita vertus, nerimauju žinodamas, jog kažkas – kad ir kas ji(s) buvo, yra ar bus – kenčia dėl mano nesugebėjimo pasidalinti.”
Ieškodamas naujausių įvairių autorių pasisakymų apie socialinę atskirtį ir jos sampratą bei peržvelgdamas sociologijai skirtus žurnalus, pasigedau aršesnės nuomonių kovos. Tuo nenoriu pasakyti, kad sociologiniams klausimams skirtoje literatūroje šio reiškinio samprata yra nusistovėjusi, tačiau susidaro įspūdis, jog esminiai ginčai vyksta ne pačioje sociologijoje kaip disciplinoje, tačiau tarp „socialiai“ nusiteikusių autorių ir „ekonomiškai“ nusiteikusių jų priešininkų. Ši priešprieša atsispindi Martin (2004) straipsnyje – nors jis yra svarbiausias tuo, kad bando konceptualiai sustiprinti socialinio liberalizmo pozicijas priešpriešoje su autoriaus pabrėžiamu (ekonominio) neoliberalizmo įsigalėjimu vakarietiškų valstybių (socialinėje) politikoje, straipsnyje galime sužinoti ir apie šios skirties pagrindus. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Nesaugumas ir svaigulys
Kad ir kokį laiptelį užimtum piramidėje, užtenka vieno neteisingo žingsnio, kad nusiristum žemyn – kas nors visada pasirengęs užimti tavo vietą.
Kai reikia išlaikyti pozicijas, turtingieji visada turi pranašumą, nes pinigai paprastai atneša daugiau pinigų, o dirbantieji turi darbo judėjimo iškovotas pagalbos priemones: sąjungas, sutartis ir teises. Tačiau kai rinkos darosi vis labiau globalios, o darbą taupančios technologijos perkelia dirbančiuosius iš gamybos į paslaugų sektorių, pastovus pilno etato darbas keičiamas nepastoviu dalinio etato darbu. Tai pasireiškia skirtingomis formomis: sezoniniu, pusės dienos, laikinu/terminuotu darbu ir pan. Bendras vardiklis yra žemas atlyginimas, mažai teisių bei perspektyvų kilti aukštyn, jokių socialinių garantijų ir sunkumai norint kooperuotis su kitais darbuotojais.
Puolami skolos, kiekvieną mėnesį ateinančių sąskaitų ir neturėdami jokių santaupų, dirbantieji gyvena nuolatinio neužtikrintumo ir spaudimo būklėje. Pasekmės neapsiriboja viena klase: nuolat jausdami tokios nesaugios egzistencijos galimybę net ir turtingieji gyvena baimėje. Juodąjį Pirmadienį pro langą iššokę akcijų brokeriai verčiau leidosi į mirtį nei į žemesnį ekonominį statusą. Skaityti toliau…
Scenaristas/režisierius Tomas ieško tinkamos aktorės spektakliui „Venera kailiuose“. Pasibaigus peržiūrai visa šlapia į teatrą įsiveržia Vanda ir reikalauja leisti jai pabandyti suvaidinti rolę. Režisieriui ir aktorei ėmus skaityti teksto dalis, fantazija ir realybė ima lietis, išsiskleidžia aistros, nenormatyvių seksualinių troškimų bei klausimų apie malonumo ir skausmo sąsają persmelktas lyčių galios žaidimas.
Romano Polanskio filmas „Venera kailiuose“ – David Ives pjesės adaptacija. O ši pjesė – 1870 m. Leopoldo von Sacher-Masocho (taip taip, to paties, kurio pavardė tapo mazochizmo termino pagrindu) romano adaptacija scenoje. Romane nagrinėjami, brėžiami ir persvarstomi lyčių santykiai, kurie pjesėje perkeliami iš XIX a. į XXI a. kontekstą. Kaip filme persvarstoma minėtame romane išskleidžiama meilės ir skausmo, dominavimo ir subordinacijos vyro ir moters santykiuose dilema? Masocho romanas buvo laikomas mizoginišku, objektifikuojančiu moterį. Ives pjesė vertinama kaip feministinis romano peržiūrėjimas.
O ar filmą galime vadinti lyčių vaidmenų persvarstymu? Ar galime jį laikyti feministine apropriacija? O gal tai manipuliavimas? Kaip filme atsiskleidžia galios klausimai vyriškumo ir moteriškumo santykyje? Ar tai satyra apie seksizmą, dominavimo inversija, ar tik heteronormatyvumo patvirtinimas? Kas tai? Spąstai? Kerštas? Rolių inversija? Kur slypi aistra? Kaip susilieja dominuojančios moters įvaizdis ir mizoginija, feminizmas ir šovinizmas? Gal tai tiesiog dar viena vyriška fantazija?
Lyčių santykių ir seksualumo svarstymai – spalio 23 d. Sociokine. 18. 40 val. Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9/1) 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Jei įsiklausai, „miesto daržas“ skamba kiek paradoksaliai, it koks, tarkime, „kaimo dangoraižis“. Ypač sociologui, kuris prisimena, kad miestas – tai išplėtota rinka ir suvešėję komerciniai santykiai, t.y. pati tikriausia žemės ūkio antitezė. Juk daržininkystė dera su ramiu ir harmoningu gemeinschaft buvimo būdu, radikaliai skirtingu nuo miestiškojo gesellschaft, kuriuo gyvendamas tikrai ne kasdien spėsi palaistyti agurkų.
Ir iš tiesų daržai ilgus amžius gėdingai glaudėsi miestų paraštėse kaip akis badantys įrodymai, kad jų savininkams stinga to tikrojo miestiško apsukrumo. Vis dėlto, karo ir bado laikais suvešėdami, o klestėjimo laikotarpiais susitraukdami iki mažyčių plotelių, daržai miestuose egzistavo visada. Kol pastaraisiais metais tapo… madingi.
Daržai New Yorke, Berlyne ir Tokijuje, daržai Baltuosiuose rūmuose, daugiabučių kiemuose, ant stogų ir klombose. Nuo partizaniškai apsodintų viešųjų parkų iki kadaise apleistų, bet naujai gyvybei prikeltų didžiulių urbanistinių teritorijų, kuriose daržovės auginamos industriniais kiekiais, daržai didžiuosiuose Vakarų metropoliuose tapo visiškai normalia miestovaizdžio dalimi, o daržininkystė mieste – naujai atrastu viduriniosios klasės ir hipsterių pomėgiu.
O kaip yra Vilniuje?
Vilniuje irgi yra miesto daržininkystės salų Skaityti toliau…
Rugpjūčio mėnesį Molėtų astronomijos observatorijoje jau antrą kartą įvyko socialinių ir tiksliųjų mokslų studentų vasaros stovykla „Insomnia“. Tarpdisciplininės studentų komandos, konsultuojamos labiau patyrusių kolegų, ieškojo atsakymų į pačių išsikeltus klausimus, turėjo progą pasižiūrėti į analizuojamą reiškinį kitų disciplinų akimis, bendradarbiauti, dalintis patirtimi ir džiaugtis nuostabia Molėtų krašto gamta. Stovyklos organizatorių teigimu, dažnai nutinka taip, kad socialinių mokslų studentai turi įdomių klausimų, bet nežino, kokiais metodais juos galima spręsti, o tiksliųjų mokslų studentai turi priemonių, bet pritrūksta problemų, kurios būtų aktualios ir svarbios. Stovyklos tikslas – abiejų pusių žinių ir įgūdžių sutelkimas stengiantis suvokti tam tikrus visuomenės reiškinius, mokymasis vieni iš kitų. Savaitę trukusį intensyvų studentų darbą vainikavo baigiamasis rezultatų pristatymas. Kokie klausimai Mokslo pievos (kurioje ganosi ir socialūs sociologai) organizuotoje stovykloje neleido miegoti dalyviams? Kolektyvinės nemigos įspūdžiais ir pagrindiniais rezultatais stovyklos dalyviai pasidalino su Socialios sociologijos skaitytojais.
Pastarojo meto įvykių Ukrainoje aptarimas neaplenkė ir „Insomnia“ stovyklos. Diskusija apie esamą padėtį mokslo entuziastams priminė klasikinę politinėje sąmonėje glūdinčią skirtį tarp „Rytų“ ir „Vakarų“. Ar turime priežasčių manyti, jog tokia skirtis būdinga ir daugumai Lietuvos gyventojų? Leisdami savaitę gamtos apsuptyje penki iki tol nepažįstami ir skirtingas disciplinas atstovaujantys studentai ėmėsi gvildenti šį klausimą. Iššūkiu tapo ne tik provokuojantis klausimas, darbas su „žaliais“ duomenimis ar dar neišbandytais tyrimų metodais, bet ir gebėjimas dirbti drauge bei suderinti skirtingas patirtis.
„Naudodamiesi visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Vilmorus” atliktu tyrimu „Lietuvos gyventojų geokultūrinės nuostatos“ (1) siekėme išaiškinti, kaip Lietuvos gyventojai vertina Vakarus (JAV bei Vakarų Europą) ir Rytus (Rusiją bei Baltarusiją), ir kaip šie vertinimai yra tarpusavyje susiję“, – pasakojo studentas Leonas. Nors minėto tyrimo dalyviai buvo prašomi įvertinti įvairius šių regionų aspektus, pradedant politine santvarka ir baigiant moralės normų laikymusi, greitai padarėme pirmąją išvadą, kad Lietuvos gyventojų nuomonės regionų atžvilgiu buvo gana vienpusės. Vertindami vieną regiono aspektą gerai (ar blogai), jie buvo linkę ir kitus to paties regiono aspektus vertinti panašiai. Kita vertus, nei Rytai, nei Vakarai nebuvo vertinami pernelyg blogai, nors apie Vakarų šalių visuomenes Lietuvos gyventojai vidutiniškai išreiškė kiek geresnę nuomonę. Skaityti toliau…
