Kai prieš kelias savaites per paskutinį seminarą studentė paklausė, kokiu principu parenku analizuojamus tekstus, atsakiau, kad pagrindiniai kriterijai – tekstas nesudėtingai atskleidžia sociologinės žiūros principus, yra imlus gyviems kasdienybės pavyzdžiams bei gali būti asmeniškai aktualus studentams. Pavyzdžiui, G. Simmelio tekstą „Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas“ įtraukiau galvodama apie iš mažesnių vietovių į Vilnių atvykusius studentus, kurie patirs visiškai kitokią juslinių bei dvasinių vaizdų tėkmę, susidurs su kitokiu socialumu, galbūt išgyvens nervingumo didėjimą, rezervuotumą ir atbukimą?

Taigi, stengiuosi parodyti, kad sociologiniai akiniai padeda suprasti ir kritiškai vertinti, reflektuoti „žmogų iš gatvės“ supantį pasaulį, kuris yra ir jų viduje. Kaip sako P. Bergeris, sociologinis sąmoningumas padeda individui, bandančiam suprasti savo biografiją bei norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius. Sociologijos nuostatos yra ne daugiau, kaip dar viena interpretacijos sistema, kurią galima pritaikyti egzistencijos klausimams.  

Šiandien kaip tik ir noriu jums pasiūlyti skaitinį, kurį tikrai siūlyčiau savo studentams, netgi tiems patiems, kaip ir Simmelio didmiesčių atveju. Tai, kad su vaikyste susijusios vietos kelia malonius jausmus, yra gana natūralu, bet kodėl jos tuo pat metu iškyla atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos, o kartais – košmariškos? Ar įmanoma susitapatinti su vieta, kuri turi tiek skirtingų praeičių, kad, atrodytų, negali priklausyti niekieno dabarčiai? Jurijaus Dobriakovo  šiuolaikinio meno dienraštyje artnews.lt publikuotame straipsnyje „Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas“ kalba apie keista forma sugrąžintą vaikystės provincijos miestelį, kuris nebėra savas – apie erdvę, kuri tampa ir „keistai pažįstama“, ir „nejaukiai neatpažįstama“ (o tai yra tipinė posovietinė patirtis). 

Bent jau man šis tekstas puikus pavyzdys, kaip besiremiančiomis savo sukaupta gyvenimiška ir moksline patirtimi refleksijomis galima atsakyti į sau kylančius egzistencinius klausimus, kurie, šiuo atveju, tam tikra prasme susiję su savo praeitimi. Jurijaus tekstas tekstas man puikiai susisiejo su P. Bergerio mintimis apie nuolat kuriamą ir perkuriamą praeitį. Sveikas protas klysta, manydamas, kad praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. Atvirkščiai, bent jau mūsų sąmonėje praeitis yra labai lanksti ir lengvai kinta, vos tik atmintis naujai interpretuoja ir aiškina kai kuriuos įvykius. Todėl mes gyvename tiek gyvenimų, kiek turime skirtingų požiūrių – vis naujai ir naujai interpretuojame savo gyvenimą. Kaip teigė H. Bergsonas,  pati atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atsimindami praeitį, mes naujai ją kuriame remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas ne.

Gero skaitymo.

Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Tilsit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje, kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiausi. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio apleistumo, paliko pėdsaką istorinėse kronikose ir netgi tapo sovietmečiu populiarios romantiškos dainos objektu. Vologdos pakraštyje esančiame kieme ir jį supančiuose laukuose leisdavau vasaras iki pat Sąjungos žlugimo. Skaityti toliau…