Apie sociologinius regėjimus
Kodėl vis pralaimime „kovą“ su alkoholizmu ir kontrabanda? Kodėl UNODC (United Nations Ofice on drugs and crime) 2011 metų narkotikų prevencijos ataskaitoje Lietuva pažymėta kaip narkotikų kelio iš Afganistano dalis? Kodėl pirmaujame pagal savižudybių skaičių? Kodėl vis dar skolinamės iš Tarptautinio valiutos fondo? Būtų galima tęsti ir tęsti..
Čia nepateiksiu atsakymų į minėtus klausimus, veikiau bandysiu ieškoti skirtingų plotmių, kuriose jie gali tūnoti. Nors ir labai skirtingos, šios plotmės glaudžiai siejasi tarpusavy, tuo pačiu pateikdamos didelį iššūkį makro sociologui, siekiančiam atskleisti ne paskirą problemos aspektą, bet visą susiklosčiusią situaciją.
Greta oficialiosios, daugeliui tyrėjų gerai pažįstamos ir sociologiniais metodais matuojamos pusės, „didžiosios“ problemos dažniausiai turi savo latentiškąją plotmę, kuri neprieinama oficialių, „patikimų“ duomenų pavidalu. Skaityti toliau…
Melancholiškoji Europa
Pristatome sociologijai kolegiškos disciplinos – semiotikos – atstovės tekstą. Ieva Rusteikaitė rašo apie melancholišką Rytų Europą, pamatytą Andrzej Stasiuk kelionių į Babadagą metu ir išnarstytą įdėmiai įsižiūrėjus per postkolonializmo teorijos akinius.
Iš kur atsiranda pojūtis, jog gyveni keistoje vietoje? Be abejo, pirmiausiai, iš to, kad kažkokiu būdu tarp tos vietos, kaip tokios, ir tavęs, kaip jos gyventojo, yra atsiradęs atstumas, vadinamas savirefleksija. Kas išbudina reflektyvų mąstymą apie save? Pirmiausiai, ko gero, susidūrimas su Kitokybe. Diskursas apie Kitokybę yra nuolat lydintis ir fundamentalus, kalbant apie sukeistėjusią ar sukeistiną mūsų gyvenamąją vietą – Rytų Europą, kuri ir bus mūsų domėjimosi objektas šiame rašinyje.
Ši Europos dalis, kuri gali būti įvardyta labai įvairiai, kultūriškai ir politiškai yra labai heterogeniškais regionas, o geografiškai jis susidaro bent jau iš Vidurio, Vidurio Rytų ir Pietryčių Europos. Paprastumo dėlei čia ją vadinsime Rytų Europa, ypač todėl, kad labiausiai apie ją bus kalbama Vakarų Europos kontekste. Sudėtinga šio regiono istorija nulėmė sampratą, apie tai, kas ir kokiu būdu gyvena šioje teritorijoje. Pirmoje darbo dalyje atsispyrę nuo kelių pastabų apie istorines regiono susiformavimo interpretacijas bei sąvokos vartoseną, antrojoje pasitelksime konkretų pavyzdį, šiuolaikinio lenkų rašytojo Andrzej Stasiuk kelionių esė „Pakeliui į Babadagą“, ir bandysime suprasti, kaip ši Europos dalis reprezentuojama šiandien.
Živilės Kičaitės ir Vaidoto Žukauskio nuotrauka
Skaityti toliau…
Skrydis virš gegutės lizdo
Socialūs sociologai džiaugiasi padidėjusiu jaunų dėstytojų ir studentų aktyvumu kurpiant sociologinius tekstus: pirmiesiems dėkojame už antrųjų skatinimą, antriesiems – už skatinimo materializacijas. Šįkart dalinamės Agnės Stankevičiūtės refleksijomis apie klasika tapusį filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“, kurio analizė gali būti puiki kritinio mąstymo ugdymosi priemonė pradedantiesiems sociologams:)
Šaltasis Karas, Brežnevas ir jį lydintis sąstingis, neseniai praūžę Prahos pavasaris bei Karibų krizė, Lietuva po Romo Kalantos susideginimo… 1975-aisiais apstu ryškių kovos “socializmas vs. liberalizmas” pėdsakų. Ir štai tokiame kontekste pasirodo „Skrydis virš gegutės lizdo“ – pagal to paties pavadinimo Ken Kesey romaną sukurtas, šiandien linksniuojamas kaip privalomas pamatyti filmas. Skaityti toliau…
Žinia, (sociologiniai tyrimai rodo, kad) didelė dalis sociologų ir sociologijos studentų gyvena dideliuose miestuose, bet iš jų nedaug tėra tokių, kurie visur ir visada vaikšto tik pėsčiomis. Kiti gi noromis ar nenoromis gan didelę savo gyvenimo dalį praleidžia keliaudami iš miesto periferijos į miesto centrą ir atgal viešuoju transportu. Ir štai čia, žiūrint į žmones ar į miestą pro langą, paprastai gimsta genialios sociologinės įžvalgos ir yra patiriamas pašaukimas tapti sociologu. Viešasis transportas – socialinio gyvenimo grynuolis, pati tirštuma, kurioje materializuojasi sociologinė vaizduotė: pradedi mąstyti apie hiperracionalizuotą modernios visuomenės geležinį narvą arba apie troleibusą kaip puikiausią sociumo ir sociologijos iliustraciją. Aš pati turiu svajonę kada nors atlikti lyginamąją sociologinę daugybės miestų metro (dievinu metro!) analizę.
Dar viena mano ir Simmelio mėgiama viešojo transporto rūšis, kurios nėra Vilniuje, nes ji pritaikyta didesniam miestui su platesnėmis gatvėmis. Bet gal kada nors?.. (Andriaus Šimo fotografija)
Bet šis tekstas ne apie mane, ir ne apie metro, šįkart savo įžvalgas iš Vilniaus viešojo transporto pristato būsima VU sociologijos ketvirtakursė Gintarė Saukevičiūtė, kuri Vilniaus autobusuose ir troleibusuose atliko etnografinį tyrimą – stebėjimą dalyvaujant su Georgu Simmeliu už parankės.
Pristatyti savo akademinį darbą interneto publikai, o ne dėstytojui, ne pažymiui ar ne kokiai komisijai, yra daug sudėtingiau. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Pirmutinis kriterijus darbą pristatant platesniam ratui žmonių, iš kurių ne visi ir sociologai, mano manymu, turėtų būti įdomumas, ko čia ir sieksiu rašydama. Nepateiksiu ir nuorodų į kokius nors šaltinius, nes darbą pagal akademinius reikalavimus jau parašiau, o šitą straipsnį rašau savo malonumui :) Skaityti toliau…
Prieš porą dienų interneto dienraštyje Bernardinai.lt pasirodė Linos Valantiejūtės interviu su sociologijos profesoriumi Arūnu Poviliūnu. Dalinamės juo su savo skaitytojais dėkodami autorei ir profesoriui už sutikimą perpublikuoti.
Įvairūs socialiniai mokslai metai iš metų pirmauja populiariausių ir labiausiai abiturientų geidžiamų studijuoti specialybių sąraše, tačiau, pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjo, profesoriaus Arūno Poviliūno, jauniems žmonėms dažnai trūksta žinių, ką jie iš tiesų renkasi, o pasirinkimą neretai nulemia turimi stereotipai ir visuomenėje įsišakniję įvaizdžiai. Su sociologu kalbėjomės apie tai, kokie įvaizdžiai kausto sociologiją ir apie ką iš tiesų kalba sociologija.
Visuomenės nuomonės apklausų populiarumas ir jų rezultatų viešinimas, aptarimas tapo integralia ir labai svarbia viešosios erdvės dalimi. Vos ne kas savaitę išgirstame, ką vienu ar kitu klausimu mano Lietuvos žmonės. Maža to, kartais atrodo, kad apklausų rezultatai gali tapti pakankamais argumentais priimant pačius įvairiausius, net ir politinius, sprendimus. Galbūt dėl to ir sociologai šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai tapatinami su visuomenės nuomonės apklausų vykdytojais ar vos ne gyventojų surašinėtojais. Tačiau juk tai tik menka dalis tiesos. Kodėl, Jūsų manymu, įsivyravo būtent toks įvaizdis?
Taip, tiesa, kad labiausiai paplitęs sociologo įvaizdis – tai visuomenės nuomonės apklausų vykdytojas, galbūt jų vadovas ir koordinatorius. Šis įvaizdis demokratinėje visuomenėje, ko gero, neišvengiamas, nes visuomenės nuomonės svarba labai išaugusi. Atrodo, kad ją vos ne gyvybiškai svarbu ar bent jau įdomu žinoti visiems – verslininkams, politikams, visiems, kuriems reikia išsiaiškinti ir apibendrinti žmonių nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Ir taip sociologai atlieka šią funkciją, nes yra kvalifikuoti visuomenės tyrėjai, kurie žino, kaip reikia tirti, kur ieškoti atsakymų, moka pasirinkti metodus ir apibendrinti duomenis. Skaityti toliau…
Sociologinis žvilgsnis į fanfiction
Kupina sociologinio džiugesio, šįkart kilusio iš bendradarbiavimo malonumo, dalinuosi specialiai Socialiai sociologijai skirtu tekstu, kurio autorė – amerikietė Dianna Fielding. Dianna šiuo metu studijuoja sociologiją Hamline universitete, aistringai domisi fanfiction žanru, kuris yra ir jos tyrimų objektas, ir praktikuojama veikla. Sociologijos studentė aktyviai rašo ne tik fanfiction kūrinius, bet ir sociologinį tinklaraštį „Sociology for Nerds“.
Tekstas pateiktas dviem kalbomis – anglų ir lietuvių (Ačiū Veronikai už vertimą).
Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Valstijose prasidėjo vadinamosios „fanfiction“ – naujo populiariosios literatūros žanro – bumas: kaip tik tuo metu ištikimi „Star Trek’o“ ir panašių TV serialų gerbėjai masiškai ėmė patys rašyti literatūrinius kūrinius. Fanfiction žanras turi ilgą istoriją, kurią būtų galima pradėti nuo pat pasakų ir kitos sakytinės folkloro tradicijos ištakų. Dabartinė fanfiction kultūra apima garsių rašytojų gerbėjų literatūrinę kūrybą, kurioje remiamasi jų dievinamų kūrėjų knygomis ir kitais darbais. Fanfiction kūrybos pavyzdžiu galėtų būti žinomo autoriaus kūrinio transformavimas prirašant jam kitokią nei originaliame tekste pabaigą. Arba, kitais atvejais, jau sukurtų personažų naudojimas visiškai naujuose literatūriniuose pasauliuose, romantinės linijos įvedimas į jau egzistuojančių personažų santykius ar paprasčiausiai šių personažų alternatyvių gyvenimų aprašinėjimas.
Per pastaruosius trisdešimtį metų fanfiction kūryba pateko į įvairiausių sričių tyrėjų akiratį. Mokslininkai – nuo psichologų iki kalbos tyrinėtojų ar sociologų – fanfiction įvertino kaip neįtikėtinai įdomų studijų objektą ir mėgino paaiškinti stulbinantį šios kultūros formos populiarumą. Kai kurie tyrėjai fanfiction naudojo kaip įrankį anglų kalbos dėstymui nenglakalbiams studentams (Black). Kiti tai aiškino kaip patriarchalizmo subversiją (Kustritz), kaip tam tikrą būdą patirti lytinį malonumą (Salmon and Symons) ar netgi visai atvirkščiai – kaip patriarchalizmo įtvirtinimo įrankį (Scodari). Šie tyrėjai daug dėmesio skiria slash’ui – fanfiction tipui, kuriame aprašinėjami homoseksualūs vyrų santykiai. Įdomiausia tai, kad slash’ui priskiriamų tekstų autorės daugiausiai yra moterys (arba, tiksliau, tuo yra plačiai tikima visoje fanfiction bendruomenėje). Skaityti toliau…
Šiandien dalinamės Lauryno Radzevičiaus tekstu – kvietimu pro lyčių problematikos akinius pasižiūrėti, o jau mačiusius prisiminti Sam Peckinpah filmą „Šiaudiniai šunys“ (yra ir 2011 metų filmo versija). Įdomu tai, kad reflektuodamas filmą Laurynas susitelkė ne į moteriškos, o į vyriškos lyties perspektyvą. „Smurto ir prakaito kvapo persmelktuose „Šiaudiniuose šunyse“ atsiskleidžia vyriškumo krizė, „tikro vyro“ sampratos pokyčiai“, – sako Laurynas.
Moters, kaip subordinuotos lyties Vakarų visuomenėse, padėtis ilgą laiką susilaukė išskirtinio mokslininkų dėmesio. Vyrai, savo ruožtu, buvo tarsi nustumti į antrą planą bei dažniausiai matomi kaip vieninteliai lyčių nelygybės kaltininkai. Tačiau XX am. antrojoje pusėje pagaliau atkreiptas dėmesys ir į juos – dominuojančią, tačiau užmirštą visuomenės dalį. Kaip sako R. Haenfler, postfeministiniame pasaulyje vyrai vis dažniau susiduria su sunkumais apibrėžiant savo, kaip vyro tapatumą (1). Ilgą laiką „tikras“ vyriškumas buvo siejamas su hegemoniniu vyriškumu, kuriam būdingas fizinis tvirtumas, emocingumo trūkumas, agresyvumas, noras dominuoti, homofobiškumas. Šie vyrai – lyg emociškai nestabilūs vienaragiai (1).
Hegemoninį vyriškumo tipą Sam Peckinpah filme atstovauja Anglijos kaimelio gyventojai, kurie, beje, ir yra vadinami šiaudiniais šunimis. Filmo centre – nuolat vykstanti tiek fizinė, tiek psichologinė kova tarp šių kaimelio gyventojų ir nepažįstamo vyro Deivido, atvykusio iš šiek tiek civilizuotesnės pasaulio dalies – JAV. Skaityti toliau…
Lietuvos sociologų draugija, Lietuvos socialinių tyrimų centras ir Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius kviečia dalyvauti 2012 metų Nacionalinėje Lietuvos sociologų konferencijoje NELYGYBIŲ LIETUVA, kuri vyks lapkričio 30 dieną Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3).
Socialinių nelygybių akademinis sprendimas sudaro sociologijos kaip disciplinos dominantę, per kurią sociologija didžia dalimi atpažįstama visuomenės ir politikos institucijų. Nelygybių konstrukcijos, raiška, jas formuojančios ir palaikančios socialinės jėgos, pasekmės individui ir visuomenei – temos, į kurias organizatoriai kviečia atsigręžti šių metų Nacionalinėje konferencijoje. Dalyviai skatinami pasvarstyti lietuviškųjų socialinių nelygybių dėlionės į-teorinimo galimybes, o taip pat pažintų nelygybių (ne)galia keisti Lietuvos visuomenę.
Organizacinis komitetas kviečia teikti pranešimų tezes atsižvelgiant į pagrindinę konferencijos temą. Tezėse (iki 250 žodžių) privalo būti suformuluotas pranešimo pavadinimas, pagrindinė pranešimo idėja ir argumentai, informacijos šaltiniai, nurodyta pranešėjo pavardė, vardas, pareigos, institucija, kontaktinė informacija. Tezes teikti iki 2012 m. spalio 22 d. adresu sociologijalt@gmail.com (pranešėjai dėl tezių priėmimo bus informuoti iki 2012 m. lapkričio 5 d.).
Registracija į konferenciją vyks iki 2012 m. lapkričio 19 d. Registruotis privalo visi konferencijos dalyviai adresu sociologijalt@gmail.com (nurodyti pavardę, vardą, pareigas, instituciją, kontaktinę informaciją, ar konferencijoje skaitote pranešimą).
Konferencijos mokestis: doktorantams ir studentams – 20 Lt., kitiems – 40 Lt (į konferencijos mokestį įskaičiuota konferencijos medžiaga ir baigiamasis konferencijos kokteilis).
Myli, nemyli, myli, nemyli… myli?
„Antanai, parašyk į Socialią sociologiją tekstą apie meilę.“, – prieš kelias savaites egoistiškai pasiūliau mūsų bičiuliui Antanui Voznikaičiui. Kaip visada ironizuodamas jis sakėsi apie meilę nieko neišmanąs ir neturintis nė rieškutės asmeniškai rinktų empirinių duomenų, tad negalįs to padaryti. „Parašyk vis tiek, na, sugalvok ką nors iš sociologinės pozicijos… “, – neatstojau, mat tuo metu buvau pasiilgus šviežio požiūrio į romaninius santykius, bet pati suformuluoti savo minčių ta tema neįstengiau. Kankinantis jausmas, kai kažkur mintyse turi savo poziciją, bet nei žodžiu, nei raštu, nei kaip nors kitaip neišeina jos išreikšti. Kitaip sakant – tiksliai žinai, kam nepritari, tačiau nerandi ir kam pritarti, o savo suformuoti neišeina, bet pasakyti tai vis tiek norisi. Tikėjausi, kad „tą kažką“ pavyks suformuluoti atsispyrus nuo Antano teksto. Pastarasis rašeiva galiausiai sutiko pagvildenti meilės riešutus, jei tik neteks jam vienumoje lipdyti teksto. „Imkim ir pasikalbėkim“, – pasiūlė. „Imkim“, – nudžiugau.
Aš, Milda: Sakyki, su kuo, visų pirma, Tau asocijuojasi romantinė meilė?
Jis, Antanas: kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, pastaruoju metu meilė man asocijuojasi su civilizuojančiu procesu, tam įtakos neabejotinai turėjo neseniai paskaitinėtas Norberto Eliaso „Civilizuojančio proceso“ dvitomis. Romantinė meilė yra sudėtingai įgyvendinamas elgesio kodas, kuris reikalauja daug pastangų, o rezultatai ne retai yra trumpalaikiai, nepastovūs ir sukeliantys daugiau skausmo, nei džiaugsmo. Bet čia ir yra esmė: kuo elgesys sudėtingesnis, kuo jį atlikti yra nepatogiau, tuo labiau šitoks elgesys kultivuoja asmenybę. Skaityti toliau…
Dalijamės Viktorijos Rusinaitės, VDU Viešosios komunikacijos katedros doktorantės, recenzija Artūro Tereškino knygai Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje (2011). Sociali Sociologija labai dėkoja žurnalo redaktoriui prof. Algimantui Valantiejui ir autorei už leidimą viešinti recenziją, kuri buvo publikuota žurnale Sociologija. Mintis ir veiksmas (2011 m. 1 (28) nr.).
Prieš kelis metus gimtadienio proga draugai man padovanojo portsigarą. Ant abiejų blizgaus daikto pusių nerūpestingomis pozomis buvo nufotografuoti pasportavę vaikinai apsivilkę tik glaudėmis, negana to, judinant portsigarą ir vaikinai keitė savo pozas. Kokį mėnesį portsigarą nešiojau visur, tačiau didžiausią sąmyšį jis sukėlė tarp vieno jachtklubo buriuotojų1. Vyrai prie cigaretės jį apžiūrinėjo, krykštavo, džiaugėsi ir aš tuoj pat supratau, kad nė vienas jų tokio daikto pats kišenėje (o juo labiau draugų kompanijoje) turėti negalėtų, na nebent slėptų jį po pagalve ar po lova tam, kad paskutinė cigaretė prieš miegą juos nudžiugintų ne tik nikotinu, bet ir saldžiais paplūdimio ir treniruotų vyriškų kūnų vaizdais.
Ar gali tikras vyras mėgautis kitų vyrų išoriniu grožiu ir kaip jis tai gali daryti? Apskritai, kas yra „tikras“ vyras ir koks yra „tikras“ vyriškumas?
Savo knygoje Vyrų pasaulis, Artūras Tereškinas „tikru“ vyriškumu, remdamasis vienos įtakingiausių vyriškumo tyrinėtojų Raewyn Connell tekstais, vadina bruožų rinkinį, kuris pasižymi heteroseksualumu, ekonominiu savarankiškumu, gebėjimu išlaikyti šeimą, nebuvimu moterišku, drąsa, agresyvumu, proto ir kūno tvirtumu. „Tikras“ vyriškumas autoriui yra ir hegemoninis vyriškumas, t. y. toks, kuris valdo socialinę sferą, kurį atskaitos tašku renkasi „alternatyvios“ vyriškumo formos, tam kad peržaisdamos „tikro“ vyriškumo bruožus galėtų kurti alternatyvias vyriškumo formas. Hegemoninis vyriškumas – tai atsakymas į klausimą, ką reikia daryti norint išlaikyti kontrolę? Konkretūs veiksmai, bruožai priklausys nuo socialinių ir istorinių kontekstų, tačiau būtent tikėjimas, kad vyras yra tas, kuris kontroliuoja ir apibrėžia hegemoninį vyriškumą (Garlick 2010). Hegemoninis vyriškumas yra natūralizuojamas, priimamas kaip pateisinamas esant dabartinei padėčiai (Lusher ir Robins 2009). Skaityti toliau…
